Rusijos ir JAV istorikas Jurijus Felštinskis perspėja apie galimą pasaulio įtakos zonų pasidalijimą, demokratijos silpnėjimą ir naujas grėsmes Europai bei Ukrainai.

Istorikas Jurijus Felštinskis apie pasaulio politiką žino tai, ko nežino net patys jos dalyviai. Aliaskoje Trumpas ir Putinas pasidalijo pasaulį – maždaug taip, kaip Stalinas ir Hitleris 1939 m. „Šešėlinio laivyno“ tanklaivių sulaikymas – tai ne sankcijos prieš Rusiją, o santykių tarp sąjungininkų išsiaiškinimas. Fašistams simpatizuojantis Muskas kovoja ne už Ukrainą, o su piratavimu. O Trumpas prezidentavimo pabaigoje parduos Taivaną Kinijai ir įsidės kyšį į kišenę. Interviu „Republic“ knygos „Trečiasis pasaulis“ autorius dosniai dalijasi versijomis, kurios nieko nepaliks abejingu.

— Pirmaisiais savo antrosios prezidento kadencijos metais Trumpas radikaliai pakeitė JAV užsienio politiką. Netgi atsirado nacionalinio saugumo strategija, kurioje išdėstyta, ko nori Trumpas ir jo bendraminčiai. Kaip apibūdintumėte šį kursą?

— Paprastai galima būtų manyti, kad Amerika grįžo prie senosios izoliacionizmo politikos arba „Monro doktrinos“. Ir tai, atrodo, yra, ką skelbia naujoji JAV nacionalinio saugumo doktrina. Iš tiesų už amerikiečiams įprastų sąvokų slepiasi nauja Donaldo Trumpo ir konservatyviosios respublikonų partijos sparno koncepcija, kurios pagrindas yra Amerikos atsisakymas demokratinių principų vidaus ir užsienio politikoje bei bandymas paversti šalį teisėtvarkos diktatūra.

Žinoma, galima daryti prielaidą, kad šalyje, kurioje geriausiais laikais už Trumpą balsavo šiek tiek daugiau nei pusė rinkėjų, bandymas sulaužyti JAV demokratijos stuburą nebus sėkmingas. Vis dėlto negalima atsikratyti įspūdžio, kad Jungtinės Valstijos tapo klasikinė bananų respublika, kurioje neliko įstatymų ir kurioje prezidentas-diktatorius, remdamasis savo paskirtais pareigūnais teisėsaugos ir teisminėse institucijose, įskaitant JAV Aukščiausiąjį Teismą, į kurį per pirmąją prezidento kadenciją jis paskyrė tris teisėjus, veikia savo nuožiūra, ignoruodamas dabar jau daugumos gyventojų nuomonę.

Ar Jungtinės Valstijos sugebės išgyventi Trumpą, yra sudėtingas klausimas. Galima tikėtis, kad užsienio politikoje pokyčiai arba grįžimas prie tradicinių Amerikos pozicijų prasidės tą dieną, kai Trumpas paliks valdžią. Tačiau vidaus politikoje viskas priklausys nuo to, kas po Trumpo pasitraukimo kontroliuos Senatą ir Kongreso Atstovų Rūmus. Jei dauguma liks respublikonams, esminių pokyčių gali ir neįvykti.

— Padėkite suprasti, kaip galima apibūdinti Trumpo veiksmus Rusijos atžvilgiu?

— Trumpui Putinas yra „viskas“. Palikdami nuošalyje neįrodytą teoriją, kad Trumpas buvo verbuotas KGB dar sovietmečiu, susitelkime į tai, ką žinome tikrai. Nuo 2007 m. Trumpas įvairiais būdais gavo šimtus milijonų dolerių Rusijos pinigų. Pasak Trumpo sūnaus Donaldo jaunesniojo, kuris tėvo sistemoje buvo atsakingas už projektus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, 2007–2008 m. Rusijos pinigai sudarė neproporcingai didelę dalį investicijų į Trumpą.

Atskiros istorijos – Dmitrijaus Rybolovlevo 2008 m. įsigyta Trumpo vila už 95 mln. dolerių – tai rekordinė kaina JAV istorijoje, sumokėta už privatų namą. Ši suma išgelbėjo Trumpą nuo dar vieno bankroto. Įtartinos Deutsche Bank paskolos Trumpui per Kipro bankus, kuriuos faktiškai kontroliavo Rusija, tuo metu, kai Trumpui jau niekas nedavė pinigų. Be to, Rusija šiuos pinigus davė ne tik verslininkui, bet ir žmogui, kuris dar 2000 m. pareiškė apie savo prezidentines ambicijas, o 2009 m. perėjo iš Demokratų partijos į Respublikonų partiją, kad galėtų dalyvauti rinkimuose už Respublikonų partiją.

Taigi Putinas davė pinigų ne tik verslininkui Trumpui, bet ir būsimam (kaip paaiškėjo) JAV prezidentui, be to, jo pirmojoje prezidentinėje kampanijoje Rusija Trumpui suteikė ne tik finansinę pagalbą. Per Assange'ą, bendradarbiavusį su Rusijos žvalgyba, buvo nutekinti Rusijos hakerių pavogti Hillary Clinton elektroniniai laiškai. Per „žaliųjų“ kandidatę Jill Stein, kuriai nemokamai buvo suteikta „Russia Today“ kanalo platforma propagandai, Clinton neteko kairiųjų liberalų balsų – tų pačių, kurie perėjo Stein ir kurių Clinton trūko būtent tose valstijose, kur ji nežymiu skirtumu pralaimėjo Trumpui.

Jau nekalbant apie pirmąjį Trumpo užsienio politikos kalbą – pasisakymą „Mayflower“ viešbutyje, kurį organizavo rusų šnipas Dmitrijus Saimsas (Simis), netrukus pabėgęs į Rusiją. Taigi Trumpo pergalė 2016 m. yra išskirtinis Putino nuopelnas. Ir Trumpas, žinoma, tai žinojo ir prisiminė.

Antrą kartą Trumpas laimėjo sąžiningai. Už jį balsavo dauguma rinkėjų, puikiai žinodami, ką jie renka prezidentu. Ir jei per pirmąją prezidento kadenciją Trumpas turėjo teisintis ir nuolat įrodinėti, kad jis nėra Putino agentas (kas, atvirai sakant, jam sekėsi ne itin įtikinamai), antrąją kadenciją Trumpas su Putino pagalba ėmėsi įgyvendinti savo užsienio politikos programą. Rusijos grėsmė, kaip Damoklo kardas, pakibęs virš Europos, leido Trumpui elgtis su Europa be galo įžūliai, kelti europiečiams praktiškai ultimatyvius ir neįvykdomus reikalavimus.

Reikia pažymėti, kad Putino ir Trumpo tikslai ir uždaviniai visiškai sutampa. Jų pagrindinis priešas yra pasaulinė demokratija, o pagrindinis uždavinys – jos sunaikinimas. Trumpo ir Putino metodologija taip pat daugeliu atžvilgių sutampa: kadaise vieningo demokratinio fronto, kuriam vadovavo pačios Jungtinės Valstijos, susiskaldymas, Europos Sąjungos žlugimas ir NATO išformavimas. Pradėjęs nuo Šiaurės Amerikos, Trumpas paskelbė savo pagrindiniu politiniu priešu Amerikos žemyne Kanadą – tradicinę sąjungininkę ir pagrindinę JAV prekybos partnerę, iš kurios dabar reikėjo atimti nepriklausomybę ir paversti 51-ąja Jungtinių Valstijų valstija, tai yra banaliu būdu – aneksuoti, kaip 2014 m. Rusija aneksavo Krymą. Skirtumas, matyt, yra tas, kad Rusija 2014 m. aneksavo dalį Ukrainos, o Trumpas paskelbė apie būtinybę užimti šalį, kuri pagal teritoriją prilygsta pačioms Jungtinėms Valstijoms.

Jau metus Kanadai taikomos vis naujos sankcijos, kurios amerikiečių visuomenei pateikiamos kaip „prekybos tarifai“. Siekiant padaryti kuo didesnę žalą Kanados ekonomikai, panaikinamos sankcijos vakarykščiams JAV priešams, pavyzdžiui, Baltarusijai, kuri yra pagrindinė Kanados konkurentė kalio trąšų gavybos ir eksporto srityje.

Europos žemyne strateginiu Trumpo priešininku buvo paskelbta Europos Sąjunga, kuriai taip pat pradėtos taikyti sankcijos. Siekiant suskaldyti Europos Sąjungą, šios sankcijos buvo skelbiamos selektyviai ir skirtingo lygio, todėl kelios kol kas antraeilės šalys (Vengrija, Čekija,Slovakija), pradėjo reikšti paramą Trumpui ir linko pasitraukti iš ES.

Politiniu lygiu ekonomines sankcijas prieš demokratines valstybes papildė dešiniosios, profašistinės ir separatistinės partijos bei judėjimai, nuo Kanados Albertos provincijos separatistų iki ultradešiniosios partijos „Alternatyva Vokietijai“ ir ultradešiniųjų politikų, tokių kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas.

Trumpo karinė politika lėmė faktinį JAV atsisakymą dalyvauti NATO, kuri savo laiku buvo sukurta kaip Vakarų Europos apsaugos nuo galimo sovietų įsiveržimo priemonė. Nors JAV ir nepaskelbė apie išstojimą iš NATO, Europoje gerai suprantama, kad nereikėtų tikėtis jų pagalbos Rusijai įsiveržus į Europą.

Šiame kontekste Trumpo grasinimai Grenlandijai turi dvejopą tikslą: ne tik sutrikdyti Europos pasaulio tvarką, bet ir galutinai sugriauti NATO, nes Grenlandija, priklausanti Danijos karalystei, yra apsaugota NATO šalių savitarpio pagalbos sutarties 5 straipsniu, o Jungtinių Valstijų invazija į Grenlandiją (Daniją) turėtų sukelti karinį konfliktą ir NATO savaiminį išnykimą. Reikėtų pridurti, kad pagal 1951 m. sutartį, pasirašytą tarp Danijos ir JAV, Jungtinės Amerikos Valstijos turi neribotas teises naudoti Grenlandiją Jungtinių Valstijų saugumui užtikrinti. Amerikai nėra jokios būtinybės pirkti, užimti ar net sudaryti naujus karinius-politinius susitarimus, susijusius su Grenlandija. Visi Trumpo projektai, susiję su Grenlandija, yra provokacija, kuria siekiama sunaikinti JAV sąjungininkų santykius su Grenlandija, Danija ir visomis NATO šalimis.

Teisybės dėlei pažymėsime, kad ir Putinui antroji Trumpo prezidento kadencija reiškia „viską“. Atėmęs iš pasaulio demokratijos amerikietišką pagrindą ir pakeitęs Amerikos orientaciją, kuri pakeitė frontą ir tapo Rusijos sąjungininke, Trumpas, kaip jam atrodė, laimėjo pergalę prieš Europą, padaręs Ameriką „vėl didžią“. Putinas, kaip jis klaidingai manė jau 2025 m. sausio 21 d., pirmąją Trumpo prezidentavimo dieną, sugebėjo sutriuškinti Europą net neįvedęs ten Rusijos kariuomenės. Kodėl taip neatsitiko, aptarsime toliau.

— Kita vertus, Trumpas įvedė rimtas sankcijas „Rosneft“ ir „Lukoil“ atžvilgiu, spaudė Indiją nepirkti naftos iš Rusijos. JAV sulaiko Rusijos naftos laivyno tanklaivius. Ir dar galima prisiminti daug dalykų, kai Trumpo veiksmai prieštarauja Putino lūkesčiams. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

— Yra viena sankcijų ir kitokio spaudimo Rusijai forma: amerikietiškų ginklų tiekimas Ukrainai. Kaip žinome, to nevyksta. Visa kita — tik tušti žodžiai, pasaulio visuomenės klaidinimas. Sankcijų spaudimu neįmanoma priversti Rusiją nutraukti karą.

Per Putino vizitą Aliaskoje, kuris tapo neabejotina Rusijos diplomatinė pergale, Trumpas išvedė Putiną iš civilizuotų šalių diplomatinės izoliacijos, parodė savo paniekinamą požiūrį į Europą, tiesiogine ir perkeltine prasme išskleidė Putinui raudoną kilimą, du kartus plojo artėjančiam Putinui, paplojo jam per ranką, pasikalbėjo su juo akis į akį limuzine ir vėliau susitikimų metu, o po to savo Baltuosiuose rūmuose iškabino savo ir Putino nuotrauką – tiek šis susitikimas buvo jam svarbus. Kodėl jis buvo toks svarbus, galima tik spėlioti. Pabandykime atspėti.

Reikalas tas, kad Aliaskoje Trumpas ir Putinas sudarė planą dėl pasaulio padalijimo, kažką panašaus į 1939 m. rugpjūčio mėn. Stalino ir Hitlerio susitarimą dėl Europos padalijimo. Pagal šį planą Pietų ir Šiaurės Amerika bei Grenlandija buvo įtrauktos į JAV įtakos zoną, o Europa buvo palikta Rusijos žiaurumui.

Po to tapome naujos JAV nacionalinio saugumo doktrinos paskelbimo, agresyvių Trumpo pareiškimų dėl Grenlandijos, sankcijų įvedimą Europai dėl jos atsisakymo perduoti Grenlandiją JAV, JAV specialiųjų pajėgų operacijos pagrobti Maduro, naujų sankcijų Kanadai įvedimo ir tanklaivių areštų liudininkais. Patikslinsime dėl tanklaivių. Jie nėra rusų ir pagal Aliaskos susitarimą dėl pasaulio padalijimo, jie priklauso JAV interesų zonai. Taigi, šiuo atveju, jei kas nors ir pažeidė susitarimą, tai ne Trumpas, o Putinas. Nė vienas iš šių tanklaivių nevežė rusiškos naftos. Nė vienas iš šių tanklaivių neplaukė su Rusijos vėliava. Areštai buvo susiję su Venesuelos nafta.

Beje, nuorodoje, kurią pateikiate, taip ir parašyta: „Amerikos kariai išsilaipino laive „Aquila II“ Indijos vandenyne… Remiantis Pentagono informacija, tanklaivis pažeidė Donaldo Trumpo įvestą sankcijų taikymo laivams karantiną Karibų jūros baseine. Laivas bandė pasislėpti, amerikiečių kariai persekiojo tanklaivį nuo Karibų jūros iki Indijos vandenyno. Remiantis „Reuters“ duomenimis, laivas su 700 tūkstančių barelių naftos kroviniu paliko Venesuelos teritorinius vandenis sausio pradžioje ir plaukė į Kiniją“.

Kitaip tariant, į Kiniją buvo gabenama Venesuelos, o ne Rusijos nafta. Neatsitiktinai iš Rusijos vadovybės nesulaukėme nė žodžio kritikos. Putinas bandė apgauti Trumpą ir pavogti iš jo tanklaivį su nafta. Trumpas tanklaivį atkovojo, bet ir pats nieko nesakė, viešai nekritikuodamas Putino.

„Lukoil“ ir „Rosneft“ nafta į JAV nebuvo tiekiama. Tą patį galima pasakyti ir apie Indiją: Trumpas bandė priversti šią šalį pirkti amerikietišką naftą. Bet simboliška, kad ir dabar iš Rusijos vadovybės nesulaukėme kritikos Trumpo atžvilgiu. Kažkodėl Putinas liko abejingas šiems išoriškai nedraugiškiems savo sąjungininko žingsniams. Matyt, jis supranta, kad juose nėra nieko rimto.

— Neseniai kilo dar viena problema Rusijos ir Amerikos santykiuose – „Starlink“. Kai Muskas jį išjungė, z-kanaluose kilo baisus kauksmas. Vargu ar tai galima pavadinti draugišku Amerikos žingsniu Rusijos atžvilgiu. Nors, žinoma, Muskas yra verslininkas, o „Starlink“ yra jo, o ne Trumpo kūdikis. Vis dėlto kažkaip nesiderina, kad Trumpas ir Putinas susivienijo, kad smaugtų Ukrainą ir Europą. Arba Muskas taip atsiskyrė, kad Trumpas jam nebekelia baimės?

— Po to, kai Muskas apkaltino Trumpą pedofilija, jų santykiai iš tiesų nustojo būti artimi. Tačiau Musko verslas yra pernelyg didelis ir specifinis, kad Trumpas galėtų sau leisti jį sužlugdyti. Žinoma, norėtųsi, kad Muskas, simpatizuojantis fašistams, nesikištų į politiką, o užsiimtų skrydžiais į Marsą, nes kai jis pradeda svarstyti žemiškas problemas, susidaro įspūdis, kad jis nukrito iš Mėnulio.

Rusijos ir Ukrainos kare Muskas nėra Ukrainos pusėje. Jis siekia tik savo interesų, kaip pats juos supranta. Tam tikru momentu jis išjungė „Starlink“ virš Ukrainos. Vėliau, atrodo, vėl įjungė. Dabar jis kovoja su Rusijos piratavimu. Tačiau, mano manymu, z-kanalai šiandien labiau piktinasi ne Musku, o Roskomnadzoru, kuris lėtina „Telegram“ veiklą.

Bet kuriuo atveju, ne viskas, kas vyksta Amerikoje, yra suderinta su Trumpu, nes ne viskas reikalauja išankstinio suderinimo su Trumpu. Bet kai reikalauja – Trumpas priima sprendimus Putino naudai. Kaip žinome, per visą šį laiką jis nė karto ir dėl nieko Putino net mažiausiai nekritikavo.

— Trumpo politika taip pat nukreipta į Kubą. Kaip žinome, tai senas Rusijos draugas dar nuo sovietinių laikų. Rusijos ambasadorius Havanoje jau pranešė, kad Kubai bus nusiųsta 80 000 tonų naftos produktų kaip humanitarinė pagalba, siekiant išgelbėti šalį nuo visiško elektros tiekimo nutraukimo. Vargu, ar Baltieji rūmai bus patenkinti tokiu žingsniu. Ką manote apie šį atvejį?

— Kai 1939 m. Stalinas ir Hitleris sudarė susitarimą dėl Europos padalijimo, liko daug neaptartų klausimų: dėl Suomijos, Bulgarijos, Rumunijos, sąsiaurių… Galiausiai tai paskatino Hitlerį 1940 m. gruodžio 18 d. pasirašyti direktyvą Nr. 21 — „Barbarosos planą“, dėl puolimo prieš SSRS. Nemanau, kad tapsime Trumpo ir Putino nesutarimų liudininkais, nes Putinui yra svarbiausi klausimai (Ukraina ir Europa) ir antraeiliai – visa kita, įskaitant Venesuelą, Kubą ir Grenlandiją. Pagal Trumpo ir Putino susitarimą dėl pasaulio padalijimo, Amerikos žemynas patenka į JAV įtakos zoną. Čia negali būti dviejų nuomonių. Rusijos ambasadorius Havanoje tiesiog nežino, kad toks susitarimas buvo pasiektas. O jei ir žino, tai privalo tylėti šia tema.

Anksčiau Rusijos nafta buvo gabenama į Kubą, ir JAV laivynas tam netrukdė. Pažiūrėsime, ar šį kartą konvojus su naftos produktais išplauks į Kubą. Pažiūrėsime, ar jis bus sustabdytas JAV karinio jūrų laivyno. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad Trumpas neplanuoja siųsti į Ukrainą 80 000 tonų amerikietiškų naftos produktų kaip humanitarinės pagalbos, o tai būtų logiškas ir atitinkamas atsakas. Juo labiau, kad Ukrainoje katastrofa yra rimtesnė nei Kuboje (Kuboje dabar 27 laipsniai šilumos, o Ukrainoje temperatūra nukrito iki minus 25).

— Jūs kalbate apie Trumpo ir Putino susitikimą Aliaskoje kaip apie lemiamą naujai pasaulio politikai. Tariamai ten gimė planas padalyti įtakos zonas pasaulyje tarp JAV ir Rusijos. Tačiau štai ką neseniai pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: „Ankoridže mes priėmėme JAV pasiūlymą. Be to, kad jie tarsi pasiūlė dėl Ukrainos, ir mes buvome pasirengę. Dabar jie nėra pasirengę“. Ir dar įsižeidęs pridūrė: „Visų įstatymų, kuriuos Bidenas priėmė, kad „nubaustų“ Rusiją po specialios karinės operacijos pradžios, Trumpo administracija neginčija“. Taigi, kas su „Ankoridžo dvasia“?

— „Ankoridžo dvasia“, deja, gyva ir kasdien duoda apie save žinoti. Ankstesniuose atsakymuose aš sąmoningai vengiau Ukrainos temos. Tuo tarpu ji yra svarbiausia. Atrodytų, kad Trumpas ir Putinas, sudarę svarbiausią sąjungininkų susitarimą, 2025 m. sausio 21 d. atsidūrė ant pergalės pjedestalo. Tik šios pergalės vaisių jie nepamatė.

Kanada atsisakė tapti 51-ąja valstija. Grenlandija nepanoro parsiduoti JAV. Ukraina atsisakė kapituliuoti. Europa atsisakė palikti Ukrainą. Mandagiai išklausęs JAV viceprezidentą Vensą, kuris savo kalboje Miunchene Europos saugumo konferencijoje nė karto nepaminėjo NATO ir Rusijos agresijos, o Europos lyderiams skaitė paskaitą apie būtinybę į valdžią įleisti fašistus, Europos valstybės supyko ir ėmė ginkluotis, dabar kliaudamosi tik savimi.

Viskas, kas liko Putinui, kuris tikėjosi Ukrainos kapituliacijos, – tai bombarduoti Ukrainą iš oro. Taktika žiauri, bet beviltiška. Viskas, kas liko Trumpui, likusiam be kozirių (šiuo atveju naudojame Trumpo terminologiją) , buvo pasiūlyti Ukrainai ir Europai iš Kremliaus špargalkų nukopijuotus daugybę kapituliacijos planų, vadinamų „taikos planais“, suteikiant Putinui vis naujus atidėjimus Ukrainos kapituliacijai organizuoti, be kurios Putinas negali žengti į Europą, o Trumpas – padaryti Ameriką „vėl didžią“ ant Rusijos sunaikintos Europos griuvėsių. Nes Trumpo Amerika gali vėl tapti „didžia“ tik tuo atveju, jei Europa bus sunaikinta pasaulinio karo. Bet tam Rusija pirmiausia turėjo praryti Ukrainą, tapusią kaulu jos gerklėje. O praryti Ukrainos nepavyko.

— Jūs manote, kad Trumpas sau kelia užduotį sunaikinti demokratiją. O kam jam tai reikalinga, kam to reikia respublikonų partijai? Jei jam būtų 30–40 metų, suprantama, kad tada jis galėtų tikėtis tapti autokratu ir valdyti iki mirties. Bet jis jau senas. Ir neaišku, ar sveikas, sprendžiant iš mėlynių ant rankų. Tokiame amžiuje kai kurie diktatoriai jau susirgdavo demencija ir mirdavo. Na, o tada Trumpas ir respublikonai siūlo pakeisti balsavimo procedūrą: valstijos bus įpareigotos patvirtinti gyventojų pilietybę registruojant rinkėjus, taip pat privaloma pateikti asmens tapatybės dokumentą su nuotrauka prieš balsavimą. Bet koks reikalavimas dėl skaidrumo ir aiškumo rinkimų procesuose yra geras dalykas, tai politinės konkurencijos požymis. Ar tai nebus naudinga demokratijai?

— Pradėkime nuo to, kad, kaip ir Putinas, Trumpas planuoja gyventi amžinai. Tačiau, skirtingai nuo Putino, Trumpas, tikėtina, turės pasitraukti po trejų metų (Putinas neketina pasitraukti). Sakau „tikėtina“, nes esu įsitikinęs, kad Trumpas bandys likti trečią kadenciją. Pažiūrėsime, ar jam tai pavyks.

Esu įsitikinęs, kad Amerikos rinkimų sistema nėra tobula. Tačiau Trumpo užduotis yra ne pagerinti šią sistemą, o ją pakoreguoti taip, kad respublikonai turėtų daugiau galimybių laimėti vienuose ar kituose rinkimuose. Tai neturi nieko bendra su politine konkurencija, o yra susiję su rinkimų proceso manipuliavimu, į kurį jau šiandien aktyviai įsitraukė pats Trumpas.

— Mes kaltiname Trumpą tuo, kad jis yra toks ir toks, priešinasi demokratijai ir laisvei, draugauja su Putinu ir kitais autokratais, išduoda ilgametę JAV užsienio politiką. Bet juk JAV politika ilgą laiką taip pat buvo izoliacionistinė. Ir tai ne XVIII ar XIX amžius. XX amžiuje keletą metų prezidentu buvo Warren Harding, kuris paskelbė kursą „grįžti prie normalumo“ užsienio politikoje. Galbūt Amerikai atėjo laikas persvarstyti savo įtakos pasaulyje galimybes? Viskam yra ribos, įskaitant ir JAV išteklius. Arba jūs turite kitokią nuomonę?

— Yra skirtumas tarp didžiosios valstybės izoliacionistinės politikos taikos metu ir karo metu. Amerika iš tiesų niekada neskubėjo įsitraukti į pasaulinius karus. Į abu pasaulinius karus ji įsitraukė pavėluotai. 1917 m. balandį ji įstojo į pasaulinį karą (kuris po 1941 m. pradėtas vadinti „Pirmuoju“) ir 1918 m. lapkritį išėjo iš jo nugalėtoja. Į Antrąjį pasaulinį karą JAV įstojo 1941 m. gruodį, po to, kai JAV užpuolė Japonija – Vokietijos sąjungininkė. O galbūt ji ir nebūtų įstojusi? (Istorikui tai yra nepriimtinas klausimas. Laikykime jį retoriniu.)

Hardingas tapo prezidentu pačiu taikingiausiu laikotarpiu – tarp dviejų karų. Šūkis „grįžimas prie normalybės“ buvo paskelbtas 1920 m., netrukus po pasaulinio karo Europoje pabaigos. Tačiau jau 1922 m. Italijoje į valdžią atėjo fašistai, vadovaujami Musolinio, ir „normalybė“, jei ir egzistavo, tai tik JAV. Vokietija niekada negrįžo į „normalybės“ būseną.

Pats Hardingas netikėtai mirė 1923 m. 1932 m. į valdžią Vokietijoje atėjo naciai. Tolimesni įvykiai mums pernelyg gerai žinomi, kad juos dabar aprašytume. Apskritai, istorikų išvados susiveda į tai, kad Hardingo „normalumas“, peraugęs į izoliacionizmą ir JAV pasitraukimą iš Europos problemų sprendimo, lėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir Antrąjį pasaulinį karą su visomis jo pasekmėmis.

Neteisinga dėl to kaltinti Ameriką. Dėl Antrojo pasaulinio karo Europoje kalti Stalinas ir Hitleris, kurie 1939 m. rugpjūčio mėn. padalijo Europą į dvi įtakos zonas. Tačiau Europa, suskaidyta į daugybę valstybių, yra tokia, kad viena didelė agresyvi valstybė, pavyzdžiui, Rusija, gali lengvai sutrikdyti jėgų pusiausvyrą. JAV ir Vakarų Europos sąjungininkų santykiai užtikrino taiką ir stabilumą Vakarų Europoje. JAV pasitraukimas iš Europos problemų sprendimo, skelbiant „normalumo“, „izoliacionizmo“ ar „grįžimo prie didybės“ šūkius, provokuoja agresorių pradėti karą Europoje.

Trumpas, įžengęs į Baltuosius rūmus su šūkiu „padaryti Ameriką vėl didžią“ į Baltuosius rūmus, Putino atžvilgiu tapo laimingu loterijos bilietu užkariaujant Europą arba, kaip pats Trumpas mėgsta sakyti, tapo vieninteliu Putino koziriu jo sukčiavimo kortų žaidime prieš Europą. Putinas, pasirengęs sunaikinti Europą, tapo ledlaužiu, kuris Trumpui nutiesė kelią įgyvendinti šūkį apie „didžiosios Amerikos“, kaip ją matė pats Trumpas.

Tačiau loterijos bilietas pasirodė esąs suklastotas. Rusijos ledlaužis įstrigo leduose ir skęsta. Tačiau Putinas ir Trumpas nuėjo per toli, kad galėtų sustoti. Jų stabdžiai jau neveikia, ir atgalinio kelio jiems nėra.

— Šiais metais vyks Kongreso rinkimai. Bet ką gali pasiūlyti demokratai ir netgi Trumpu nepatenkinti respublikonai? Šiandien vargu ar galima sakyti, kad demokratai turi realius lyderius. Nors galbūt tai Zohran Mamdani arba Kamala Harris?

— Jūs visiškai teisus: už savo pergalę Trumpas turi dėkoti išskirtinai demokratams, tiksliau — JAV demokratų partijos aktyvistams. Ne JAV gyventojams, o būtent šiems aktyvistams. Neatrodo, kad demokratų partija išmoko kokias nors pamokas po 2024 m. pralaimėjimo. Matome tam tikrą respublikonų rinkėjų nusivylimą Trumpu, bet dabar sunku pasakyti, ar tai atneš demokratams pergalę tarpiniuose rinkimuose. Juk jiems reikia pergalės, kuri užtikrintų jiems daugumą Kongreso žemutiniame rūmuose, o idealiu atveju – ir Senate.

Išradingas Trumpas, žinoma, iki lapkričio rinkimų bandys pakeisti atskirų valstijų ir apygardų rinkimų sistemą respublikonams palankia linkme. Jis bandys papirkti gyventojus, pavyzdžiui, išsiųsdamas kiekvienam rinkėjui po 2 tūkst. dolerių čekį su Trumpo parašu. Čekius visi mielai priims, ir balsų dėl to Trumpas tikrai nepraras. Bet ar jų pakaks, kad jis laimėtų 2026 m. lapkričio mėn.?

— Iš Rusijos, Ukrainos ir Europos atrodo, kad Trumpas užsiima tik jais. Tačiau dar nesibaigė istorija su Iranu, iki šiol neaišku, ar JAV surengs kokią nors „specialią karinę operaciją“ šioje šalyje, ar ne. Be to, neseniai Trumpas įkūrė „Taikos tarybą“ Gazos klausimams spręsti. Kaip manote, ar Trumpas sugebės išspręsti per daugelį metų susikaupusias problemas? Ar tai vėl šokiruojantis veiksmas, blefas, žaidimas, siekiant sudaryti kokį nors sandėrį? Nors, jei jis išspręstų problemą su Iranu, manau, kad net jo oponentai sušvelnintų savo požiūrį į jį.

— Iranas, be abejo, yra visų lūpose, kaip ir Gaza. Bet nė vienos iš šių problemų Trumpas neišspręs, ir tai ne jo kaltė. Trumpo proizraelietiška politika yra akivaizdi ir izraeliečiams, ir Izraelio rėmėjams JAV bei kitose pasaulio šalyse. Nors dauguma Amerikos žydų palaiko demokratų, o ne respublikonų vertybes.

Mes esame pripratę a priori tikėti demokratinių šalių politikų žodžiais. Trumpo atveju turime padaryti išimtį. Jis yra nedemokratinis demokratinės šalies lyderis. Jo pažadai yra beprasmiai. Jis pažadėjo per 24 valandas sustabdyti karą Ukrainoje. Per tas pačias 24 valandas jis pažadėjo išlaisvinti įkaitus Izraelyje. Jis įkūrė „Taikos tarybą“, bet tik tam, kad surinktų iš dalyvių po milijardą ir į ją įtrauktų diktatorius, tokius kaip Putinas ir Lukašenka. Nė vienas normalus politikas į šią tarybą neįstos. Apie „Taikos tarybą“ visi greitai pamirš. Pinigai bus „pasidalinti“ ir daugiausia liks Trumpo šeimos kišenėse. Jei Trumpo valdymo laikotarpiu atsirado nauja „normalybė“, tai tik korupcinė. Trumpo laikų korupcija yra visiškai negirdėta, siekianti milijardus dolerių. Tai ir yra „Trumpo normalybė“. Tokio dalyko Amerikoje niekada nebuvo. Tai vyksta atvirai, visų akivaizdoje. Niekas jau nesislepia ir nieko neslepia. Trumpo nebedomina Rybolovlevo menki 95 mln. dolerių.

– Pakalbėkime apie Rusiją. Netrukus bus ketveri metai, kai vyksta „SVO“. Kaip jums atrodo, kokioje stadijoje yra šis procesas? Šiandien pasirodė nuomonė, kad Putinui pergalė nereikalinga, nes visiems tapo aišku, kad jis jos niekada nepasieks. Jam visiškai tinka nuolatinis Ukrainos išsekimas, jis turi tam pakankamai išteklių, o pačioje Rusijoje niekas jo nevers atsiskaityti už šių išteklių švaistymą.

— Šiandien Rusijos valstybė, valdoma FSB, egzistuoja tik tam, kad užkariautų visą pasaulį, prieš tai jį sunaikindama. Ši valstybė neturi jokio kito tikslo. Žinoma, problema čia ne šalyje ir ne tautoje, o tame, kad 2000 m. FSB atėjo į valdžią, kad pavergtų visus šios turtingos šalies išteklius ir nukreiptų juos į karą.

Kita vertus, Putinas tikėjosi užkariauti pasaulį per priešo kapituliacijų kaskadą. Tačiau pirmoji rimta Rusijos auka – Ukraina – atsisakė kapituliuoti, ir teko kariauti. Rusijai kariauti sekasi prastai. Kaip įprasta, kaip ir visose karuose, ji praranda daug karių ir kompensuoja šiuos nuostolius naikindama užkariautų teritorijų civilius gyventojus, kad išlygintų šiuos nuostolius. Ar Putinas gali tęsti šį nuolatinį karą amžinai? Gali. „Nuolatinis“ reiškia pastovumą. Kova dėl Donbaso, kurio Rusija iki šiol negali užimti, tęsiasi jau beveik 12 metų. „SVO“, suplanuota kaip Hitlerio blitzkrieg, tęsiasi jau ilgiau nei Didysis Tėvynės karas Sovietų Sąjungoje.

Putinas negali užimti Ukrainos. Bet jis gali ją griauti vėžlio greičiu. Jei Ukraina nepradės smogti Maskvai, šis karas niekada nesibaigs. Jei pradės – jis baigsis per dvi savaites po pirmųjų masinių smūgių.