Ar Trumpas kartoja Bideno klaidą? 80-metį švenčiantis prezidentas sulaukė nemalonių klausimų

Nuo keistų viešų pasirodymų iki kalbų apie sveikatos problemas – Donaldo Trumpo amžius vėl atsidūrė dėmesio centre. Ir šįkart palyginimų su Joe Bidenu išvengti nepavyksta.

Birželio 14 d. Donaldui Trumpui sukanka 80 metų. Žurnalistas ir rašytojas Jonathanas Lemiras straipsnyje žurnale „The Atlantic“ išvardija nerimą keliančius prezidento senėjimo požymius ir klausia: ar Trumpas nekartoja Joe Bideno kelio?

Kai praėjusių metų sausio mėnesį Donaldas Trumpas davė priesaiką, jis tapo vyriausiu prezidentu, pradėjusiu eiti pareigas: jam buvo 78 metai ir 220 dienų. Jis pakeitė anksčiau šias pareigas ėjusį žmogų – Džo Bideną, kuris pasitraukė iš rinkimų lenktynių, kai visai šaliai tapo akivaizdu: jis per daug ir per greitai paseno. Tačiau Trumpui pačiam senstant – jis mažiau keliauja, persirengė į patogesnius batus ir, atrodo, snaudžia posėdžiuose – jo amžiui tiek daug dėmesio neskiriama.

Aš jau seniai manau, kad viena iš to priežasčių – didžiulis prezidento ūgis. Trumpo ūgis yra 190 centimetrų, o pagal paskutinį medicininį patikrinimą jis sveria 108 kilogramus (taip, abejoti šiuo skaičiumi visiškai pagrįsta). Jis įspūdingas bet kurioje patalpoje, priešingai nei Bidenas, kuris su amžiumi pastebimai sulyso, o tai tik sustiprino trapumo įspūdį. Be to, Trumpas yra GARSUS; Bideno balsas dažnai nusileisdavo iki tylaus šnabždesio. Ir Trumpas turi visur buvimo talentą. Jo genialumas – sugebėjimas pritraukti dėmesį. Bideno viešųjų pasirodymų grafikas vis retėjo, jis aktyviai vengė pasirodyti naujienose; Trumpas beveik kiekvieną dieną surengia po keletą renginių spaudai. Jis užpildo amerikiečių televizijos ekranus ir socialinių tinklų srautus, atrodo, be pertraukos, siųsdamas signalą: kaip jis gali išnykti, jei jis visur?

Tačiau kadangi birželio 14 d. Trumpui sukanka 80, jo pastarasis elgesys turėtų kelti dar daugiau klausimų nei įprastai – apie jo stabilumą, sprendimus ir proto aštrumą. Tarp nerimą keliančių priežasčių: naktinis ⁠socialinių tinklų įrašų šuolis prieš keletą dienų, daugiau nei 50 pranešimų, kurių daugelyje buvo pavojinga arba beprasmė dezinformacija, po panašaus išpuolio „Truth Social“ prieš keletą savaičių; apokaliptinės grėsmės sunaikinti civilizaciją; vis daugiau įžeidimų („niekšingas“, „kvailas“, „bjaurus“, „išdavikas“) žurnalistų atžvilgiu; viešos užmigimo scenos, kartais net du kartus per savaitę; gilios mėlynės ant rankų, užteptos toniniu kremu ir lydimos painių paaiškinimų; ir ilgos, keistos kalbos digresijos, kurios atrodo ilgesnės ir keistesnės nei įprastai. Niekada nemokėjęs susivaldyti, Trumpas, atrodo, galutinai atsisakė bet kokių filtrų, skelbdamas pranešimus nuo vienos kraštutinės pozicijos (jis džiaugiasi, kad buvęs FTB direktorius Robertas Müleris miręs!) iki kitos (pasirodo, Trumpas yra ligonius gydantis Jėzus).

Bideno komanda nuolat atrėminėjo nerimą keliančias kalbas apie jo amžių ir gebėjimą susidoroti su prezidento pareigomis, ir kurį laiką ši tema iš esmės atsidūrė antrame plane. Demokratai, kurie turėjo abejonių, laikė liežuvį už dantų. Prezidentas turėjo pakankamai gerų dienų, kad jo padėjėjai galėtų atmesti šį naratyvą kaip dešiniųjų politinę tezę, tuo pačiu skatindami sąjungininkus (ir dalį spaudos) žiūrėti į kitą pusę. Tačiau vėliau Bideno nesugebėjimas išlindo į viešumą. Jo silpnas, sutrikęs pasirodymas prezidento debatų metu sukėlė abipusių kaltinimų ir priekaištų bangą, kuri tarp demokratų ir žurnalistų tęsiasi iki šiol.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Trumpo Baltieji rūmai taip pat ryžtingai atmeta bet kokius nuogąstavimus dėl dar vieno aštuoniasdešimtmečio senolio Baltuosiuose rūmuose. Jam artimi žmonės sako: taip, pastaruoju metu Trumpas juda šiek tiek lėčiau, bet vis dar išlieka įtakinga, charizmatiška figūra. Štai esmė: tuo tarpu, kai Bidenas pastebimai pasikeitė, Trumpas daugeliu atžvilgių atrodo toks pat, kaip ir anksčiau. Jis visada buvo nenuspėjamas, jis visada buvo ryžtingas. Bet su amžiumi Trumpas tampa grynesne, mažiau filtruota savo paties versija. Kadangi pokyčiai yra mažiau akivaizdūs, jie pritraukia mažiau dėmesio. Kol kas.

Skirtumų tarp pirmosios ir antrosios kadencijos Trumpo yra nemažai. Vienas iš pagrindinių: jis smarkiai sumažino keliones. Nepaisant kelių užsienio vizitų, įskaitant vizitą į Kiniją, jo kelionių grafikas šalies viduje net nepalyginamas su pirmosios kadencijos grafiku, o ilgus mėnesius skambėję Baltųjų rūmų pažadai jas padidinti liko neišpildyti. Trampas jau seniai vertina tai, ką jo darbuotojai vadina „vadovo laiku“ – nestruktūruotas rytines valandas, kurias jis paprastai praleidžia žiūrėdamas kabelinę televiziją ir kalbėdamas telefonu. Trampo vieši renginiai retai prasideda anksčiau nei vėlyvą rytą.

Pasirodydamas viešumoje, Trumpas tebėra ištikimas savo seniesiems įpročiams – nepaiso parengtų tekstų, ignoruoja tvarką, painioja vardus ir faktus, negali susilaikyti nuo noro pasakyti viską, kas ateina į galvą. Tačiau pastaruoju metu šios nesusivaldymo apraiškos tapo ryškesnės ir vis dažniau apima, atrodytų, nesusijusias istorijas ir abstrakčias pastabas. (Pavyzdžiui, Kalėdų priėmime Baltuosiuose rūmuose Trumpas beveik 10 minučių pasakojo istoriją, kurioje figūravo Baltųjų rūmų gydytojas – tiksliau, du Baltųjų rūmų gydytojai, – Barako Obamos dukros ir nuodinga gyvatė Peru. Kalbėdamas jis pats save pertraukdavo, kad paminėtų savo susidūrimą su mirtimi ir pareikštų, kad jo sveikata geresnė nei Obamos ar Džordžo Bušo jaunesniojo. „Trampas yra geriausios formos iš visų“, – sakė jis.)

Baltųjų rūmų spaudos sekretorius ignoruodamas mano ilgą klausimų sąrašą apie Trumpo elgesį ir jo tvarkaraščio pokyčius, greitai atsiuntė man asmeninį pareiškimą. „Štai kur jūs klystate, Jonatanai“, – pranešė man Baltųjų rūmų komunikacijos direktorius Stevenas Chunas. – „Prezidentas Trumpas surengė daugiau viešų renginių ir bendravo su žiniasklaida daugiau nei bet kuris kitas prezidentas istorijoje“.

Respublikonų įstatymų leidėjai metų metus suteikė Trumpui didelę veiksmų laisvę. („Aš nemačiau to tvito“ tapo tikru atsakymo vengimo memu.) Tačiau kai kurie iš jų tyliai pradėjo abejoti prezidento sveiku protu, ypač kai kalbama apie politinius prioritetus. Pažadėtas dėmesys ekonomikai ir kainų mažinimui dingo. Vietoj to Trumpas dažnai sutelkia dėmesį į grandiozinius būdus sustiprinti savo palikimą, įskaitant bandymus užgrobti svetimą teritoriją ir pastatyti pompastiškus paminklus sau pačiam. („Niekam nereikia arkos, kai žmonės negali sau leisti benzino“, – man pasakė vienas respublikonų įstatymų leidėjas apie prezidento planus pastatyti 76 metrų aukščio paminklą, neišvengiamai pavadintą „Trumpo arka“, tarp Linkolno memorialo ir Arlingtono nacionalinių kapinių.) Kai gegužės 15 d. prezidentas išvyko iš Pekino, vienas iš jo pirmųjų įrašų apie kelionės rezultatus iš „Air Force One“ lėktuvo buvo ne apie kokius nors susitarimus, pasiektus viršūnių susitikime, o apie priimančiosios šalies didingą paradinę salę ir apie tai, kad JAV taip pat reikėtų tokios salės.

Trumpas taip pat atsisakė savo puošnių batų ir persiavė į 145 dolerių kainuojančius „Florsheim“. Jis tokius pat batus padovanojo ir savo padėjėjams – dosnumo gestas, kuris (vadinkite mane ciniku) daro jo pačio batus mažiau pastebimus. Kita istorija – jo rankos: per visą šį laikotarpį ant Trumpo dešinės rankos puikuojasi gili mėlynė, kuri kartais yra kažkaip užtepta toniniu kremu. Į klausimus apie tai jis atsako, kad vartoja daug aspirino „kraujui skystinti“, matyt, siekdamas išvengti trombų, insulto ar širdies priepuolių. Baltųjų rūmų darbuotojai tai aiškino mėlynėmis, atsiradusiomis dėl rankų paspaudimų. Tačiau pastarosiomis savaitėmis mėlynės buvo pastebėtos ir ant kairės rankos – tos, kurios jis nesiūlo.

Dabar Trumpas pastebimai dažniau kalba sėdėdamas. Per pirmąją kadenciją jis paprastai kalbėdavo stovėdamas už tribūnos Ovaliniame kabinete ar kitose Baltųjų rūmų patalpose. Dabar įprasta scena atrodo kitaip: Trumpas sėdi prie „Resolute“ stalo, o pareigūnai ir padėjėjai susirikiuoja už jo nugaros. Ir kartais, sėdėdamas šiame krėsle, Trumpo akys… pradeda… užsimerkti. Tai jau tapo medžiaga vakariniams komedijų šou ir liberalams socialiniuose tinkluose. Keliose neseniai vykusiuose renginiuose Trumpo akys buvo užmerktos įtartinai ilgai, tarsi jis miegotų. Prezidento padėjėjai tai kategoriškai neigia, tvirtindami, kad prezidentas tiesiog atidžiai klausosi. Kai vienas žurnalistas parašė 𝕏, kad Trumpo akys buvo užmerktos per renginį Ovaliniame kabinete, skirtą motinų sveikatos apsaugai, oficialus Baltųjų rūmų „Rapid Response“ („Greitas reagavimas“) paskyra atsakė: „Jis mirksėjo, tu visiškas idiotas“. Jei tai tiesa, vienas mirksėjimas truko ne mažiau kaip 10 sekundžių.

Galbūt Trumpas pavargsta, nes vėlai eina miegoti. Jis jau seniai giriasi, kad jam reikia mažai miego, o žurnalistai, aprašantys abu jo kadencijos laikotarpius, seniai priprato prie to, kad naujienos iš socialinių tinklų ateina ir anksti ryte, ir vėlai naktį. Tačiau net ir pirmojo kadencijos laikotarpio nesuvaldomi „Twitter“ maratonai nublanksta palyginti su kai kuriais neseniai „Truth Social“ paskelbtais įrašais. Padėjėjai jau seniai nustojo bandyti suvaldyti Trumpo įpročius socialiniuose tinkluose, net ir tada, kai jie sukelia politinių problemų. Įrašus paprastai skelbia (arba randa repostams) senas bendražygis Danas Skavinas, kartais – prezidento asmeninė padėjėja Natalie Harp. Jie atneša Trumpui įrašų spaudinius, ir jis patvirtina kiekvieną. Bet kartais jis skelbia pats. Baltieji rūmai man nepranešė, ar taip yra per šiuos naktinius maratonus.

Trumpo auditorija „Truth Social“, kurią jis valdo, yra žymiai mažesnė nei buvo „Twitter“: 12,6 milijono prieš 111,4 milijono, o tai kartais, atrodo, riboja jo įrašų rezonansą. (Po 2021 m. sausio 6 d. įvykių prie Kapitolijaus Trumpo paskyra „Twitter“ buvo užblokuota; praėjus dvejiems metams, kai Elonas Muskas įsigijo platformą, jo paskyra buvo atkurta, tačiau prezidentas dabar teikia pirmenybę nuosavai platformai.) Vieną gruodžio naktį jis paskelbė beveik 160 įrašų – tai visos antrosios kadencijos rekordas. Vasario mėnesį jis paskelbė rasistinį vaizdo įrašą, kuriame Barakas ir Mišelė Obamos vaizduojami kaip beždžionės. Praėjusio mėnesio pradžioje jis pagrasino Iranui, parašydamas: „Šiąnakt žus visa civilizacija“. Po kelių dienų jis paskelbė popiežių Leoną „SILPNU kovojant su nusikalstamumu“. O paskui, naktį iš balandžio 12 į 13 d., Trumpas paskelbė dešimtis įrašų, tarp jų ir tą, kuriame jis vaizduojamas kaip Jėzus.

Per kelias dienas Trampas sugebėjo įžeisti kelių religijų pasekėjus ir užsitraukė kritiką net iš kai kurių ištikimiausių savo rėmėjų. Įrašą, kuriame jis pavaizduotas kaip Dievo Sūnus, jis galiausiai ištrynė – bet tik po to, kai absurdiškai pareiškė, kad palaikė jį gydytojo, o ne Jėzaus atvaizdu. Gegužės 11 d. vakare jo paskyroje nuo 22:14 iki 01:12 buvo paskelbti 55 pranešimai – jo paties mintys, sumaišytos su repostais, kuriuose melagingai tvirtinta, kad 2020 m. rinkimai buvo pavogti, ir skambėjo raginimai suimti Obamą.

Prezidento patiriama įtampa yra akivaizdi: jo vadovaujama šalis kariauja; ekonomika, kurią jis pažadėjo atgaivinti, balansuoja ant ribos; jo reitingai krinta. Trumpo elgesys vėl paskatino demokratus raginti taikyti Dvidešimt penktąją pataisą, kad prezidentas būtų nušalintas nuo valdžios kaip nesugebantis eiti savo pareigų. (Tam reikėtų Ministrų kabineto veiksmų, taigi tai nerealu.) Senato mažumos lyderis Čakas Šumeras pavadino Trumpą „labai sergančiu žmogumi“, o jo kolega Atstovų rūmuose Hakimas Džefrisas apibūdino prezidentą kaip „neadekvatų“ ir „nekontroliuojamą“.

Tačiau tai ne tik demokratų reikalas. Kai kurie buvę Trumpo sąjungininkai taip pat suabejojo jo psichologiniu tinkamumu, o apklausa, paskelbta gegužės pradžioje, parodė, kad 59 % amerikiečių mano, jog Trumpas neturi šaliai valdyti būtino proto aštrumo. Tačiau Kongreso respublikonai stojo ginti Trumpo, o Baltieji rūmai, nuolat giriantys prezidento ištvermę, išjuokė bet kokias užuominas, kad jis nesusitvarko su savo pareigomis.