Panašiai kaip „gausos“ judėjimas, Rodrikas siūlo bendros gerovės receptą, kuris remiasi tikslu atskleisti visuomenės gamybinį potencialą. Jis netgi savo požiūrį vadina „produktyvizmo paradigma“ („A Productivist Paradigm“). Tačiau, jeigu daugelis gausos šalininkų paprastai kalba apie vyriausybės kliūčių augimui, pavyzdžiui, zonavimo apribojimų, pašalinimą, Rodrikas akcentuoja valstybės intervenciją. Jis iš tiesų pritaria kai kurioms reguliavimo reformoms, pavyzdžiui, taisyklių, draudžiančių slaugos darbuotojams atlikti įprastas medicinines procedūras, panaikinimui, tačiau iš esmės jis pabrėžia, kad vyriausybės turi padėti finansuoti tokius dalykus kaip švietimas, mokymai, moksliniai tyrimai, infrastruktūra ir ekologiškų technologijų plėtra – viską, ką privatusis verslas, paliktas savieigai, paprastai nepakankamai užtikrina. Tuo pačiu metu jis atsiriboja nuo kai kurių ankstesnių intervencionizmo formų, teigdamas, kad jo požiūris teikia pirmenybę „bendriems eksperimentiniams sprendimams, o ne technokratiniams“.

Žinoma, Rodriko noras matyti šviesiąją pusę gali atrodyti pernelyg optimistiškas – pradedant nuo jo pagrindinės prielaidos, kad mes apskritai turėsime galimybę ištaisyti žalą, kurią daro Trumpas, ir kad JAV politinė sistema bus pajėgi atlikti šią užduotį. Prieš mūsų pokalbį vykusioje diskusijoje Harvardo verslo mokyklos profesorė Rebecca Henderson priminė auditorijai, kad technologijų magnatai milijardieriai aktyviai perka žiniasklaidos kompanijas, o didžiosios korporacijos skiria dideles aukas su Trumpu susijusiems projektams. Tokios tendencijos vargu ar žada sėkmingus bandymus įtikinti dideles kompanijas nukreipti savo investicijas į AI darbuotojų naudai. Dar viena problema – neaiškios didelio masto daugiašalių iniciatyvų, tokių kaip Kioto protokolas, pagal kurį beveik 190 šalių įsipareigojo sumažinti anglies dioksido išmetimą, perspektyvos.

Paklausiau Rodriko, kaip be teisiškai įpareigojančio tarptautinio susitarimo, kaip mes apskritai galėsime įgyvendinti seniai diskutuojamą „didįjį sandorį“, pagal kurį turtingos šalys sutiktų finansuoti ekologišką perėjimą skurdžiose šalyse mainais į pastarųjų įsipareigojimus riboti savo išmetamus teršalus? „Jūs palietėte vienintelę sritį, kurioje aš neradau nieko, kas leistų man išlikti optimistu“, – atsakė Rodrikas. Savo knygoje jis pateikia Prancūzijos ir Brazilijos remiamą iniciatyvą – pasaulinį mokestį superturtingiesiems, skirtą žaliam perėjimui finansuoti, ir priduria: „Tokio mokesčio logika yra nepriekaištinga“. Tačiau iki to, atrodo, dar labai toli.

Rodrikas pripažino, kad Trumpo išrinkimas ir vėlesni įvykiai padarė jį mažiau optimistišku nei jis buvo, kai praėjusiais metais pradėjo rašyti knygą, kai Bidenso pramonės politika jam atrodė svarbi ir negrįžtama pertrauka su praeitimi. Vis dėlto jis atsisako pasinerti į niūrias nuotaikas. Ypač žaliosios energetikos srityje, Trumpo vykdomas ardomasis darbas pasirodė „ne toks destruktyvus, kaip bijojau“, sakė jis. Nors vadinamasis „Didysis gražus įstatymas“, kurį respublikonai priėmė Trumpo reikalavimu, šių metų pabaigoje panaikins mokesčių lengvatas namų saulės baterijų pirkimui, jis nesustabdė pramoninių saulės jėgainių statybos visoje šalyje, įskaitant Teksasą. „Šios dabar yra tokios pigios“, – sakė jis. „Ekonomika apsivertė aukštyn kojomis“.

Rodriko nuomone, tai rodo, kad jei bus priimta atitinkama politika ir jai bus suteiktas laikas vystytis, pažanga įmanoma ir kitose srityse. Bideno eros pramonės politika galbūt ir nesuteikė demokratams greitos politinės paramos, tačiau jis aiškina, kad ši nesėkmė yra ne jos esmė, o laikinas reiškinys. „Reikės daugiau nei ketverių metų, kol atsiras aiški alternatyva ir patrauks visuomenės dėmesį“, – rašo jis. Jo knyga, žinoma, nėra galutinis tokios alternatyvos sukūrimo sprendimas, ir jis pats to neteigia. Tačiau ji yra įkvepiantis indėlis į šį projektą.

republicmag.io