Ar galima išgydyti pasaulio ekonomiką? Optimistinis žvilgsnis į pasaulį po Trumpo

Harvardo ekonomistas Danis Rodrikas mano, kad hiperglobalizacijos epochos ir Donaldo Trumpo politikos sugriauta pasaulinė ekonominė tvarka gali būti ne tik atkurta, bet ir padaryta teisingesnė. Ko tam reikės? Tai aiškinosi žurnalo „The New Yorker“ apžvalgininkas John Cassidy.

Keletą valandų prieš Donaldo Trumpo susitikimą su Xi Jinpinu Pietų Korėjoje spalio 30 d. susitikau su Deniu Rodriku, Harvardo universiteto ekonomistu pakalbėti apie jo naują knygą „Shared Prosperity in a Fractured World“ („Bendras klestėjimas susiskaldžiusiame pasaulyje“), kurioje jis aptaria būdus, kaip sukurti kažką teigiamo ant pokario pasaulinės ekonominės tvarkos griuvėsių. Nors JAV ir Kinija susitarė neeskaluoti prekybos karo, Trumpo įvesti muitai ir likusi jo „Amerika pirmiausia“ programos dalis tebegalioja, o daugelis ekonomistų yra nusivylę atviros prekybos sistemos, kurią jie laiko pagrindiniu klestėjimo veiksniu, žlugimu. Tačiau Rodrikas, kuris 1990-aisiais išgarsėjo kaip nekontroliuojamos globalizacijos kritikas, padėjęs Trumpui pradėti prezidento karjerą, yra optimistiškesnis. „Yra pagrindo tikėtis“, – rašo jis. „Idėjos ir praktika šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje vis dar yra neaiškios. Yra pažangi alternatyva, galinti sukurti įtraukią, tvarią ekonomiką.“

Mes kalbėjomės Rodriko kabinete Kennedy mokykloje, kur jis dėsto jau daugelį metų. Jo optimizmas iš dalies grindžiamas įsitikinimu, kad Trumpo politika nesugebės sugrąžinti buvusios Amerikos gamybos didybės ir pagerinti gyvenimo lygio – o tai atvers erdvę kitokiam požiūriui. Tačiau Rodrikas taip pat mano, kad grįžimo prie ikitrampiškos globalios sistemos nebus: ji rėmėsi visiems vienodomis prekybos taisyklėmis, kurias užtikrino viršvalstybinės institucijos, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacija. Rodrikas šios sistemos žlugimo neaprauda – priešingai, jis teigia, kad tai sukuria naujas galimybes nacionaliniu lygiu spręsti tris, jo manymu, svarbiausias mūsų laikų ekonomines užduotis:

viduriniosios klasės atkūrimas JAV ir kitose Vakarų šalyse; skurdo lygio mažinimas valstybėse, kurios vis dar yra skurdžios; ir kova su klimato kaita.

„Mes skiriame tiek daug laiko pasaulio ekonomikai ir pasaulinėms sutartims, – paaiškino jis. – Bet labai daug galima padaryti ir pačioje šalyje.“

Tarp Rodriko rekomendacijų – pasimokyti iš įspūdingo Kinijos pramonės pakilimo, sutelkti dėmesį į paslaugų sektorių, o ne į gamybą, ir pasinaudoti staigaus žaliosios energijos kainos sumažėjimo privalumais. Jis pabrėžia valstybės vaidmenį tokiose srityse kaip darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, mažai apmokamų darbuotojų derybinės pozicijos stiprinimas, išteklių nukreipimas į strategines pramonės šakas ir socialiai būtinų, bet rizikingų investicijų finansavimas. Tuo pačiu jis pasisako už „eksperimentinį“ veikimą, o ne dirigavimą. Jis atmeta kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų argumentus, kad reikia pradėti nuo nulio. „Šių novatoriškų požiūrių užuomazgos jau egzistuoja šiandien visame pasaulyje paplitusiose praktikose, – rašo jis. – Mums nereikia revoliucijos, mums reikia persvarstyti savo prioritetus ir politiką“.

Rodriko požiūris į pasaulinę ekonomiką evoliucionavo. Savo 1997 m. knygoje „Has Globalization Gone Too Far?“ („Ar globalizacija nuėjo per toli?“) jis teigė, kad darbo vietų praradimas, atlyginimų stagnacija ir kiti su vis glaudesne globaliąja integracija susiję sukrėtimai gali sukelti „socialinę dezintegraciją“. Nors kai kurie antiglobalistiniai aktyvistai reiškė panašias mintis, buvo neįprasta jas girdėti iš Ivy League ekonomisto, kurį laiką dirbusio Tarptautiniame valiutos fonde, kuris daugelį metų skatina laisvą prekybą ir globalizaciją. Aš pasakiau Rodrikui, kad reakcija prieš tai, ką jis pavadino „hiperglobalizacija“ – reakcija, kurią aktyviai naudoja dešinieji populistai, tokie kaip Trumpas, – patvirtino jo teiginius. „Aš dėl to nejaučiu jokio pasitenkinimo“, – atsakė jis. „Tai, ką sakiau, atrodė gana akivaizdu“.

Dabar, kai daugelis vyriausybių visame pasaulyje pereina prie sektorių, kuriuos laiko gyvybiškai svarbiais, apsaugos, o tokios tarptautinės institucijos kaip TVF ir PPO atsiduria antrame plane, Rodrikas mano, kad daugeliu atvejų būtent JAV ir Kinija – dvi dominuojančios pasaulio ekonomikos galios – turės nustatyti naujas pasaulinės prekybos taisykles po Trumpo pasitraukimo.> Jį ypač įkvepia dvidešimties metų Kinijos patirtis skatinant atsinaujinančiąją energiją, kuri, jo nuomone, galėtų tapti pavyzdžiu kitoms šalims ir kitiems ekonomikos sektoriams. Didelė dalis technologinės pažangos Kinijoje lėmė tai, kad saulės energija šiandien yra tokia pigi, kad net konservatyvusis Teksaso valstija sparčiai didina saulės energijos pajėgumus. O dėl Kinijos elektromobilių pramonės augimo – Kinija dabar yra didžiausia automobilių rinka pasaulyje – pigūs kinietiški elektromobiliai eksportuojami į daugelį šalių. „Šioje srityje (žaliosios energetikos) mes pažengėme toliau, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir tai įvyko dėl mechanizmo, kurio niekas nenumatė“, – sakė Rodrikas.

Savo knygoje jis teigia, kad Kinijos žaliosios iniciatyvos sėkmės raktas buvo įvairių priemonių naudojimas ir jų taikymo lankstumas. Kinijos vyriausybė aprūpino elektromobilių srities startuolius rizikos kapitalu, subsidijomis, individualia infrastruktūra, specializuotu mokymu ir prioritetine prieiga prie žaliavų. Tačiau užuot primetusi centralizuotą gamybos planą, ji daugelį dalykų paliko verslo nuožiūrai. „Kinijos plėtros politikos išskirtinis bruožas – eksperimentinis požiūris“, – rašo Rodrikas. „Nacionalinė vyriausybė nustato plačius tikslus. Tada įvairiose pramonės šakose ir regionuose taikomos įvairios pramonės politikos priemonės, po kurių seka atidus stebėjimas, kartojimas ir koregavimas, jei reikia.“

Rodrikui taip pat patiko didžioji dalis Bideno administracijos pramonės politikos, kuria siekiama paspartinti ekologišką perėjimą naudojant subsidijas, mokesčių lengvatas ir valstybės paramą pramonės tyrimams. Trumpas užsiima daugelio šių priemonių panaikinimu. Rodrikas pasisakytų už jų atkūrimą ateityje. Jis taip pat pritaria galimybei šalims, įskaitant JAV, taikyti tikslius tarifus tam tikrų sektorių, kuriuos jos laiko gyvybiškai svarbiais, apsaugai, tačiau tuo pačiu metu tvirtina, kad . Jis teigia, kad tikrasis uždavinys yra padidinti atlyginimus didžiuliame paslaugų sektoriuje, kuriame dirba daugiau nei aštuoniasdešimt procentų JAV darbuotojų. „Patinka mums tai ar ne, paslaugos liks pagrindiniu ekonomikos užimtumo varikliu“, – rašo jis. Kai kurios paslaugų srities darbo vietos, pavyzdžiui, vadybos, yra gerai apmokamos, tačiau daugelis, ypač mažmeninės prekybos ir priežiūros srityse, tebėra mažai apmokamos. „Neišvengiama išvada: gerų darbo vietų ekonomika kritiškai priklauso nuo mūsų gebėjimo didinti darbo našumą ir darbo vietų kokybę šiose srityse“.

Rodrikas pripažįsta, kad nėra patikrintos ir patikimos formulės, kuri leistų tai pasiekti. Jo siūlomas požiūris imituoja Kinijos modelį tuo, kad apima nacionalinio ir vietos lygio vyriausybines struktūras, taip pat švietimo įstaigas, privačias įmones ir darbuotojus. Jis remia pastangas organizuoti paslaugų sektoriaus darbuotojus į profesines sąjungas ir svarsto galimybę, kurią pasiūlė Masačusetso universiteto Amherste ekonomistas Arindrajit Dube, įsteigti darbo užmokesčio komisijas, kurios nustatytų minimalias darbo užmokesčio sumas, skirtingas pagal sektorius, profesijas ir regionus. Rodrikas, remdamasis skirtumu tarp praktikuojančių slaugytojų, kurių vidutinis metinis atlyginimas yra 126 tūkst. dolerių, ir mažai apmokamų socialinių darbuotojų, taip pat teigia, kad mokymas, technologijos ir reguliavimo reforma gali vaidinti didžiulį vaidmenį, kaip ir tiksliniai moksliniai tyrimai.

Jis ragina sukurti DARPA – Pentagono agentūros, kuri padėjo finansuoti interneto, GPS ir mRNS technologijų, naudojamų kuriant COVID-19 vakcinas – analogą darbininkams. Jei DARPA koncentruojasi į tyrimus, turinčius potencialių karinių pritaikymų, tai Rodriko siūloma agentūra „ARPA-W“ turėtų sutelkti dėmesį į „darbuotojams palankių technologijų“, įskaitant dirbtinio intelekto technologijas, kūrimą. Nors kai kurie stebėtojai prognozuoja, kad DI gali sunaikinti milžinišką skaičių darbo vietų, įskaitant gerai apmokamas, Rodrikas, pritardamas MIT ekonomistams Davidui Autorui, Daronui Acemoglu ir Simonui Johnsonui, teigia, kad technologijų pažanga turi būti perorientuota. Kalbėdamas apie savo pasiūlymą „ARPA-W“, jis rašo: „Pagrindinis tikslas bus leisti darbuotojams daryti tai, ko jie dabar negali, o ne išstumti juos, perimant užduotis, kurias jie jau atlieka“.

Per pastaruosius septyniasdešimt metų vadinamasis Azijos augimo modelis, pagrįstas pramonės produktų eksportu, buvo ypač sėkmingas. Tačiau neišvengiamas automatizacijos plitimas, įskaitant sparčią pažangą robotų technologijų ir 3D spausdinimo srityje, reiškia, kad skurdžiausioms šalims, kurių daugelis yra Afrikoje, tokia gamyba gali nebebūti perspektyvus būdas užtikrinti užimtumą dideliam skaičiui žmonių. Vienintelė alternatyva, sako Rodrikas, yra priimti paslaugų ekonomiką ir didinti jos produktyvumą bei atlyginimus. Jis pripažįsta, kad tai nebus lengva, bet pateikia keletą sėkmingų pavyzdžių, įskaitant du iš Indijos.

Haryanos valstijoje vyriausybė ir dvi didžiosios taksi paslaugų bendrovės – „Uber“ ir „Ola“ – susivienijo, kad suteiktų tūkstančius darbo vietų bedarbiams jaunuoliams vairuotojams. Uttar Pradeše plėtros iniciatyvos aprūpino vietos bendruomenių sveikatos priežiūros darbuotojus išmaniesiems telefonams skirta programa, kurioje buvo suderinti diagnostikos ir gydymo nurodymai su klientų valdymo sistema. Vykdant programą, darbuotojai tapo kompetentingesni ir „patyrę konsultuojant globojamus asmenis ir nustatant naujagimius, kuriems reikalinga skubi medicininė pagalba“. Ekonominiu požiūriu jų našumas išaugo. „Paslaugų modelis gali neužtikrinti labai greito augimo, bet tas augimas, kurį jis sukuria, yra labiau įtraukus ir teisingesnis“, – rašo Rodrikas. „Tai tiesiausias kelias į didelės viduriniosios klasės susiformavimą, taip pat ir besivystančiame pasaulyje“.