Mūsų protėviai dažnai valgydavo vienas kitą ir dėl stulbinamų priežasčių

Iškastiniai įrodymai rodo, kad žmonės kanibalizmą praktikavo milijonus metų. Ir dabar archeologai atranda, kad kartais jie tai darė, norėdami pagerbti jų mirtį.

Pietvakarių Anglijos Čedaro tarpeklio Gough oloje archeologai rado mažiausiai šešių individų palaikus. Dauguma kaulų buvo tyčia sulaužyti, o fragmentai padengti pjūvių žymėmis, rodančiomis, kad žmonės akmeniniais įrankiais juos atskyrė ir šalino nuo jų mėsą. Negana to, ant 42 procentų kaulų fragmentų yra žmonių dantų žymės. Dvejonių nedaug: šioje oloje prieš 14 700 metų gyvenę žmonės praktikavo kanibalizmą.

Dabar kanibalizmas daugelyje visuomenių yra tabu. Mums tai atrodo kaip nukrypimas nuo normas, kas aišku tokiuose filmuose, kaip The Texas Chain Saw Massacre. Mes asocijuojame tai su zombiais, psichopatais ir tokiais filmų serijiniais žudikais, kaip Hannibalas Lecteris. Teigiamų atsiliepimų apie kanibalus, švelniai tariant, labai nedaug. Bet galbūt metas tai permąstyti, nes nepaisant mūsų išankstinio nusiteikimo, vis daugiau įrodymų, kad kanibalizmas buvo paplitęs žmonių elgesys.

Mūsų protėviai valgė vienas kitą milijoną metų ar daugiau. Iš tiesų, panašu, kad, per amžius maždaug penktadalis visuomenių praktikavo kanibalizmą. Nors dalis tokios žmonių valgymo praktikos galėjo būti tiesiog dėl išlikimo, daugeliu atveju priežastys atrodo sudėtingesnės. Tokiose vietose, kaip Gough ola, pavyzdžiui, mirusiųjų kūnų valgymas atrodo buvęs laidojimo ritualo dalis. Kanibalizmas gali būti visai ne pabaisiškas įžeidimas gamtai, o būdas pademonstruoti pagarbą ir meilę mirusiems, sako kai kurie archeologai.

Pasakojimai apie kanibalus lydi visą žmonijos istoriją. Anksčiau, nei 600 m. p. m. e. Homero parašytoje epinėje poemoje „Odisėja“, graikų didvyris Odisėjas daug savo vyrų ir laivų prarado kanibalams milžinams lestrigonams. Nuo tada panašūs pasakojimai apie kilmingiems didvyriams piktavalių kanibalų keliamus nemalonumus vis kartojasi

Kolonializmo eroje užkariautojai „vietinių kanibalų“ stereotipu teisino užkariavimą ir išnaudojimą. Išgalvotos istorijos apie katiluose verdamus misionierius stiprino idėją, kad vietiniai gyventojai yra barbarai ir juos reikia „civilizuoti“ – jei būtina, tai ir jėga. Savo ruožtu tai kėlė atoveiksmį, kurio kulminacija buvo 1979 publikuota knyga The Man-Eating Myth, kurioje antropologas Williamas Arensas teigė, kad iš viso nėra įtikimų įrodymų, kad kanibalizmas kada nors vyko kokioje nors visuomenėje.

Visgi daugeliui antropologų atrodė, kad įsijautęs Arensas kai kuriuos įrodymus atmetė be reikalo. Ir per kitus du dešimtmečius išvystė vienareikšmiškesnius atsakymus šia tema suteikiančius tyrimo metodus. Sunkiausia buvo atskirti kanibalizmą nuo kitų labai panašiai atrodančių veiklų, tarkime, kai mirusiųjų minkštieji audiniai atskiriami, bet nevalgomi. Taip 1986, Paola Villa iš Colorado universiteto Boulderyje su komanda atrado užtikrintus kanibalizmo įrodymu Fontbrégoua oloje Prancūzijoje. Neolito periodu, prieš 4700–3100 metų ten gyvenę žmonės, žmonių kūnus dorojo ir ruošė panašai, kaip sumedžiotus žvėris.

Archeologiniai kanibalizmo įrodymai

Po kelių metų, Timas White'as iš Kalifornijos universiteto Berkeleyje, priėjo prie išvados, kad senovės pueblo genties indėnai pietvakarių Kolorade irgi valgė savo mirusiuosius. Maždaug 1100 m., mažiausiai 29 žmonės, suaugę ir vaikai, ten buvo išdarinėti ir iškepti, jų kaulai sulaužyti išimti čiulpus. Tuo tarpu Christy Turnerio iš Arizonos valstijos universiteto ir jo žmonos Jacqueline'os komanda dokumentavo daugiau kanibalizmo atvejų 38 radimvietėse JAV Pietvakariuose, datuojamas tarp 900 ir 1700 mūsų eros metų.

Dabar aišku, kad Arensas persistengė, teigdamas, kad žmonių kanibalizmas niekada neegzistavo, sako Silvia Bello iš Londono Gamtos istorijos muziejaus. „Dabar turime vizualių įrodymų,“ sako Palmira Saladié iš Katalonijos Žmogaus paleoekologijos ir socialinės evoliucijos instituto Tarragonoje, Ispanijoje. „Naudojami metodai ir technikos yra tikslios ir praktiškai nepalieka vietos dvejonėms.“

Kitas klausimas yra tai, ar kanibalizmas buvo retas ar paplitęs reiškinys. Norint į tai atsakyti, reikia tirti sistemingai, įvairiose vietose ir įvairius laikus. Kol kas įtikimiausi įrodymai aptinkami Europoje, iš dalies dėl to, kad šio kontinento priešistorė taip nuodugniai iškasinėta.

Žmonių gyvenimo Europoje istorija labai ilga, nes daug homininų bangų migravo čia iš savo gimtinės Afrikoje. Mūsų rūšis, Homo sapiens, čia atvyko vėliausiai, ir įsikūrė čia prieš 45 000 metų. Prieš tai Europoje šimtus tūkstančių metų dominavo neandertaliečiai, o prieš juos, – kitos Homo genties rūšys, gyvenusios čia daugiau, nei prieš milijoną metų. Šie ankstyvieji europiečiai tikrai praktikavo kanibalizmą – bet kaip dažnai?

Maisto šaltinis

Tarp neandertaliečių tai buvo gan paplitę. „Apie 20 procentų radimviečių aptinkame įrodymus,“ sako Bello. Panašus dažnis ir tarp Homo sapiens, priduria ji – 20 – 25 procentuose radimviečių, – bet įvairovė tarp kultūrų ir periodų daug didesnė. Madleno kultūroje, prieš 23 500 – 13 500 metų, jis buvo stulbinamai dažnas, kaip atrado Nohemi Sala iš Nacionalinio Žmogaus evoliucijos tyrimo centro Burgos, Ispanijoje, ištyrusi žymes ant žmonių kaulų Vokietijoje. Tačiau vėlesnėje, mezolito epochoje kanibalizmas buvo retas. Tuomet prasidėjo neolitas – periodas, kai europiečiai pradėjo ūkininkauti – kai kitų žmonių valgymo mada sugrįžo.

Įrodymai Europoje taip pat rodo, kad kanibalizmas labai senas ir vyko tarp ankstyviausių žemyno gyventojų, Homo antecessor. Jie gyveno Ispanijos šiaurės Atapuerca kalnų olose prieš 1,2 mln. – 0,8 mln. metų. Vienoje vietoje, Gran Dolina, archeologai rado mažiausiai šešių akmeniniais įrankiais supjaustytų žmonių liekanas, o kai kurie kaulai buvo buvo pralaužti, lenkiant juos kaip šakeles. „Atapuerca prieš 1 milijoną [metų] yra gan įtikimas kanibalizmo atvejis,“ sako Bello.

Įmanoma, kad kanibalizmas yra dar senesnis. 2023 metų birželį publikuotame tyrime Briana Pobiner iš Smithsonian instituto Vašingtone vadovaujami tyrėjai aprašė hominino kojos kaulą iš Koobi Fora Kenijoje. Jis ~1,45 mln. metų senumo ir ant jo daug pjovimo žymių. Jeigu tai buvo kanibalizmas, tai yra seniausias užfiksuotas jo atvejis. Bet daug antropologų lieka skeptiški. Saladié sako, kad iš vieno kaulo daryti jokių išvadų negalima, nes be konteksto jo ištirti neįmanoma.

Bello nurodo, kad tuo metu Afrikoje kartu gyveno daug homininų rūšių, ir nežinome, kas kaulą suraižė. „Jei tai buvo kita rūšis, tuomet tai nėra kanibalizmas,“ pabrėžia ji. Iš tiesų, Pobiner komanda neteigia, kad tai buvo kanibalizmas: tai tebuvo pasiūlyta kaip viena iš kelių galimybių.

Kita vertus, gal nereikėtų stebėtis, jei mūsų homininai protėviai kartkartėmis valgydavo savo rūšies atstovus, nes tai daro nemažai mūsų giminių primatų. Kai kurios beždžionės retkarčiais užsiima kanibalizmu. Netgi artimiausi mūsų giminaičiai, šimpanzės ir bonobai, retkarčiais valgo savo rūšies jauniklius.

Kad ir kaip anksti evoliucijos istorijoje mūsų protėviai pradėjo valgyti vienas kitą, aišku, kad bent pastaruosius porą šimtų tūkstančių metų jie tai darė dažnokai. Kodėl?

Turbūt paprasčiausias paaiškinimas – nes valgomi. Ekstremaliose situacijose žmonės kartais imasi kanibalizmo, kad išgyventų. Garsus tokio kanibalizmo atvejis nutiko 1972 metais, kai Urugvajaus oro pajėgų reisas 571 sudužo Anduose. Neseniai sukurtame filme Society of the Snow pasakojama, kaip katastrofą išgyvenę žmonės įstrigo aukštikalnėje, nuošaliame regione, praktiškai be maisto. Jie sutarė, kad kuriam nors iš jų mirus, likusieji galės jį suvalgyti. Iš dalies ir dėl šio sprendimo, 16 žmonių išgyveno.

Ritualinis kanibalizmas

Kai kurių priešistorinių kanibalizmo atvejų naratyvas atrodo panašus. Pavyzdžiui, yra duomenų, kad Prancūzijoje, Moula-Guercy prieš 100 000 metų gyvenę neandertaliečiai valgė vienas kitą. Čia kanibalizuotų neandertaliečių kaulai guli pramaišiui su kitų gyvūnų, kas rodo, kad į juos žiūrėta kaip į maistą. Negana to, neandertaliečių populiacija toje vietoje žuvo, galbūt dėl maisto stygiaus. „Jie atrodo valgę mirusiuosius kad išgyventų,“ sako James Cole iš Brightono universiteto, JK. Gran Dolina taip pat, H. antecessor kaulai atrodė panašiai, kaip ir medžiojamų gyvūnų kaulai, ir sumaišyti su jais, niekaip specialiai neišskiriant.

Bet vienas dalykas yra valgyti numirusius žmones, o visai kas kita juos aktyviai medžioti. „Medžiojami žmonės nestovės pasyviai, jie ginsis,“ sako Coleas. Ir turint omenyje priešų medžiojimo maistui riziką, tuo užsiimti gali būti neverta, nes žmonės nėra tokie jau maistingi. Cole'o vertinimu, tipinis akmens amžiaus individas galėtų suteikti 144 000 kcal, o jei suvalgoma ne viskas, tarkime, atsisakant tokių organų, kaip blužnis, tai dar mažiau – 126 000 kcal. Daugiausiai energijos yra riebalų sluoksnyje (50 000 kcal) ir skeleto raumenyse (32 000 kcal). Didesni gyvūnai suteikia nepalyginamai daugiau kalorijų: vien iš mamuto raumenų 3,6 mln. kcal. „Mes santykinai maži gyvūnai, tad ir kaloringumas santykinai nedidelis,“ sako Cole'as.

Nepanašu, kad visus kanibalizmo atvejus galėtų paaiškinti maisto poreikiai. Kita galimybė išryškėjo, kai Saladié su kolegomis dar kartą patikrino kanibalizuoto H. antecessor kaulus ir suprato, kad dauguma jų buvo vaikai. Tai nepanašu į daugumą kitų homininų kanibalizmo atvejų, bet labai primena tai, kaip šimpanzės puola kaimynines grupes. Agresyvių šimpanzių grupės dažnai taikosi į izoliuotus jauniklius, išlaikydamos konkuruojančias grupes tokio dydžio, kad rizika patiems būtų minimali. „Tai teritorijos gynyba ir sienų išlaikymas,“ sako Cole'as. H. antecessor galėjo elgtis panašiai.

Paskutinė kanibalizmo motyvacija visiškai kitokia. Lig šiol kalbėjome apie maisto gavimą ar tvarkymąsi su pavojingais konkurentais. Bet kanibalizmas gali būti ir laidojimo ritualas. Užuot užkasę ar sudeginę mylimų žmonių kūnus, kaip dabar priimta Vakarų visuomenėje, kai kurios priešistorinės visuomenės galėjo juos suvalgyti.

Aiškindamasis, ar taip galėjo būti, Bello su kolega iš Londono Gamtos istorijos muziejaus Williamu Marshu, peržvelgė daug kanibalizmo atvejų Madleno kultūros periodo Europoje. 2023 metų lapkritį publikuotoje studijoje, remiama laidotuvinio kanibalizmo idėja. Žmonių kaulai dažnai būdavo išmetami atskirai nuo maistui vartotų gyvūnų kaulų. Ant daugelio jų liko išraižymai: tarkime, rankos kaule iš Gough olos buvo išraižytas zigzagas, kas nenutinka dorojant įprastai, bet galėjo nutikti, jei tai buvo kažkoks ritualas. Be to, Gough oloje ir kitur rasta kruopščiai išraižytų puodelių iš kaukolių, kas primena ritualą. Marshas ir Bello sugebėjo atskirti kultūras, kuriose praktikuotas laidotuvinis kanibalizmas ir tas, kuriose mirusieji būdavo užkasami pagal skirtingas šių dviejų grupių žmonių genetines žymes.