O jei Rusijos įmonių prekių kainos augs, kam bus galima parduoti šias prekes, kai į šalį plūsta pigesnės Kinijos prekės? Lengviau uždaryti įmonę ir atleisti darbuotojus, o likusį kapitalą padėti į banko indėlį.
— Apie darbo jėgos trūkumą Rusijoje šiandien galima girdėti, kaip sakoma, iš kiekvieno lygintuvo. Be to, pasak Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos (RPVS) prezidento Aleksandro Šochino, ši problema gali sukelti recesiją. Bet iš kur dabar paimti reikiamą darbuotojų skaičių Rusijos ekonomikai? Ypač kvalifikuotų darbuotojų. Jų iš Centrinės Azijos masiškai atsivežti neįmanoma.
— Jūs teisingai išskiriate dvi problemas: bendrą trūkumą ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Pirmoji problema, tikriausiai, gali būti išspręsta. Tiesa, tik migrantų sąskaita. Ir mes matome, kad dabar į Rusiją pradėta masiškai vežti šiaurės korėjiečius. Šis procesas prasidėjo. Rusijos verslas labai džiaugiasi šiaurės korėjiečiais, kaip kadaise džiaugėsi darbuotojais iš Centrinės Azijos: geri, paklusnūs, dirba po 12 valandų per parą, šešias dienas per savaitę – ir visa tai už mažą atlyginimą. Bet tai pigi ir nekvalifikuota darbo jėga, tinkama kokiems nors paprastiems darbams, pavyzdžiui, namų statybai.
O štai kvalifikuotos darbo jėgos nėra iš kur imti. Remiantis naujuoju Vadybininkų asociacijos tyrimu, 80 ％ Rusijos vadybininkų mano, kad kvalifikuotų specialistų trūkumas yra pagrindinis iššūkis personalo valdymo srityje 2025 m.. O tokių darbuotojų nėra iš kur imti. Todėl 52 ％ vadybininkų asociacijos apklaustų vadovų mano, kad 2025 m. padėties personalo įdarbinimo srityje pagerės ir darbuotojų trūkumas sumažės labai mažai (34 ％) arba mažai (18％). Ne veltui Rusijos įmonės dabar skubiai bando grąžinti į darbą pensininkus: per metus jiems skirtų darbo pasiūlymų skaičius išaugo beveik 3 kartus.
Stalino industrializacijos laikais kvalifikuoti darbuotojai buvo vežami iš Vakarų šalių. Tuomet pasaulyje vyko Didžioji depresija, todėl jie vyko į Sovietų Sąjungą – ten vyko didelio masto statybos, buvo daug darbo, reikėjo inžinierių ir staklininkų, buvo gerai mokama. Šiandien tai neįmanoma. Niekas nebevažiuos į Rusiją.
Bėda ir tai, kad Rusijoje gana smarkiai sugriauta švietimo sistema – ji tik degraduoja, o dėl valstybės biudžeto deficito radikalios pagerėjimo perspektyvos čia mažai tikėtinos. Todėl kvalifikuotų kadrų trūkumo problema tik didės. O iš čia išplauks būtent tai, ką Centrinis bankas prognozavo dar 2022 metais.
Tuomet Centrinio banko ekspertai rašė, kad pagrindinė Rusijos ekonomikos kryptis – „atvirkštinė industrializacija“. Tai reiškia perėjimą nuo modernesnių produktų gamybos prie primityvesnių produktų gamybos, perėjimą nuo šiuolaikinių technologijų naudojimo prie pasenusių gamybos metodų, kopijuojant užsienio pavyzdžius. Tai ir yra Rusijos kelias į ateitį.
— Jei recesija vis dėlto neišvengiama, kokios pramonės šakos turėtų pasirengti pirmiausiai?
— Sąrašas nemažas. Tai anglies pramonė, juodųjų metalų pramonė, miškininkystė, automobilių transportas, eilėje – žemės ūkis. Tai visos pramonės šakos, patiriančios recesiją. Dabar aišku, kad recesija palies ir statybos sektorių. Jie labai tikėjosi, kad bus pratęstos lengvatinės šeimos hipotekos. Šios viltys nepasiteisino. Nors pats Putinas* juos padrąsino. 2025 m. gegužę jis pavedė vyriausybei pateikti lengvatinių hipotekų variantus šeimoms, turinčioms vaikų iki 14 metų imtinai. Pagal galiojančias taisykles programa „Šeimos hipotekos paskolos“ su iki 6 ％ metine palūkanų norma buvo prieinama šeimoms, turinčioms vaikų iki šešerių metų amžiaus arba auginančioms nepilnamečius neįgalius vaikus.
Tačiau Finansų ministerija atmetė ir Rusijos prezidento, ir statybų lobistų prašymą. Todėl pagrindinis šio sektoriaus lobistas, vicepremjeras Maratas Chusnullinas, jau birželio pabaigoje buvo priverstas pareikšti, kad lengvatinių hipotekų taikymo išplėtimas šeimoms su vaikais iki 14 metų imtinai atidedamas. „Kol Finansų ministerija mūsų šioje srityje neremia, ir ji teisėtai to nedaro, nes biudžetas jau sudarytas, jis yra įtemptas. Be to, šiandien šiuos pinigus kompensuoti — didelės išlaidos“.
Todėl statybos sektoriui nebus teikiama jokia papildoma parama. Atitinkamai statybos sektorius, viena didžiausių šalies pramonės šakų, taip pat laukia recesija. 2025 m. naujų gyvenamųjų namų statybos projektų apimtis žymiai sumažės, prognozuoja „Dom.RF“ analitikai. Šis sumažėjimas gali siekti 27–38 ％, nuo 48 iki 30–35 mln. kvadratinių metrų. Tai gryna recesija.
— Tuo pačiu metu Centrinio banko atstovai nemato jokios recesijos, tiesiog vyksta sklandus augimo tempų sulėtėjimas. Kokia jūsų nuomonė apie tokį vertinimą?
— Šiuo metu Rusijos ekonomikos valdymo sistemoje susiformavo tam tikra institucijų pozicijų poliarizacija. Ji yra tokia: Centrinis bankas mano, kad jo užduotis – kovoti su infliacija. O ekonomikos augimo palaikymo jo užduotyse nėra. Ir formaliai tai yra tiesa: pagal įstatymą Centrinis bankas yra atsakingas už Rusijos pinigų ir bankų sistemos stabilumą. Jokių ekonomikos augimo ir užimtumo palaikymo užduočių pagal įstatymą jis neatlieka.
Tačiau šios užduotys priklauso Rusijos vyriausybės atsakomybei. O vyriausybė negali užtikrinti didesnio ekonomikos augimo. Bet ji taip pat negali pasakyti, kad dėl karo recesija ir infliacija yra neišvengiamos! Todėl jis visą kaltę už ekonomikos bėdas verčia Centriniam bankui: esą būtent Centrinis bankas, padidindamas bazinę palūkanų normą, sukūrė kritinę situaciją ekonomikai.
Iš tiesų, žinoma, šalis stovi ant recesijos slenksčio. Paprastai recesija fiksuojama, kai du ketvirčius iš eilės mažėja BVP. Kol kas Rusijoje buvo vienas toks ketvirtis, antrasis baigėsi neseniai ir mes dar nežinome jo rezultatų. Kol nėra šios informacijos, turime, sekdami Reshetnikovo pavyzdžiu, sakyti,, kad Rusijos ekonomika yra „ant recesijos slenksčio“. Bet bet kuriuo atveju statistika jau rodo, kad ekonomika mėnesį po mėnesio, savaitę po savaitės smunka. Be to, smunka ne tik tos pramonės šakos, apie kurias mes jau kalbėjome. Smunka visa gavybos pramonė. Pažiūrėkite, kaip sumažėjo geležinkelių transporto apimtys. 9,3 ％! O tai yra svarbiausias išankstinis ekonomikos padėties rodiklis. Kai transporto apimtys auga, ekonomika kyla, vadinasi, yra ką ir kur vežti. Jei vežimo apimtys mažėja, kaip mes dabar matome, tai reiškia, kad sumažėjo tai, ką, kur ir kam vežti – artėja verslo aktyvumo nuosmukis.
Taigi, greičiausiai Rusija šiais metais vis dėlto įžengs į recesiją. Ar ji sugebės iš jos išbristi sumažindama palūkanų normas – jau abejotina. Praktiškai Rusija yra stagfliacijos būsenoje – tai yra augimo sustojimas arba BVP mažėjimas esant aukštai infliacijai. Paprastai, norint išbristi iš BVP stagnacijos, reikia „įlieti“ daugiau pinigų į ekonomiką. Kad pinigai taptų pigesni, kad juos būtų galima lengviau investuoti ir dėl to augtų gamyba.
Priešingai, kai šalyje jau yra didelė infliacija ir pertekliniai pinigai skatina infliacijos augimą, būtina, kaip tai darė Centrinis bankas pastaruosius trejus metus, kovoti su pinigų masės augimu ir netgi bandyti ją sumažinti. Tai reiškia mažinti pinigų pasiūlą. Bet tada verslui prasideda pinigų badas ir atsiranda BVP stagnacija, o kartais net jo kritimas. Toks yra ekonomikos logika.
— Bet pažvelkime į situaciją paprasto žmogaus akimis. Kaip rodo sociologinės apklausos, rusai jaučia nepaprastą gyvenimo lygio pagerėjimą per pastaruosius 15–17 metų. Be to, jie tikisi, kad šiais metais gyvens dar geriau. Negali juk visi masiškai gyventi iliuzijose. Kaip paaiškinti šį reiškinį?
— Pirma, prisiminkite Germano Grefo pateiktus duomenis: 55 ％ rusų atlyginimai padidėjo, 11 ％ liko tokie patys, o 34 ％ sumažėjo. Nėra vieningos visų rusų gerovės augimo tendencijos. Karo sąlygomis kai kurie laimėjo, bet nemažai žmonių pralaimėjo. Dabar proporcija keisis „pralaimėjusiųjų“ naudai. Bet ir „laimingieji“ džiaugiasi veltui: jų pajamos padidėjo šalyje, kurią toliau laukia sunkūs laikai.
Užfiksuokime paprastą faktą: iki 2022 m. vasario mėn. Rusijos valstybė bandė pakankamai protingai valdyti savo pinigų ekonomiką. Kažkas buvo išleidžiama, o kažkas kaupta „juodai dienai“ – Nacionaliniame gerovės fonde ir aukso bei valiutos atsargose. Tačiau 2022 m. vasario mėn. „juoda diena“ Rusijoje atėjo. Ir jau neišeis. Galiausiai Rusijos vyriausybė praktiškai nustojo kaupti atsargas. Visi pinigai, gaunami iš eksporto ir kitų šaltinių, yra leidžiami tik einamosioms, daugiausia karinėms, reikmėms. Dėl ekonomikos militarizacijos didžiulės lėšos pirmiausia atiteko karinei pramonei, o vėliau per ją – kitoms pramonės šakoms.
Faktiškai susiformavo du naudos iš karo gavėjų sluoksniai. Pirmasis – tiesiogiai susiję su karu ir gauna iš jo pinigų. Tai, mano skaičiavimais, sudaro apie 20 ％ gyventojų. Antrasis – tai tie, kurie gavo pinigų iš pirmųjų. Tai yra, tarkime, žmogus, dirbantis karinėje gamykloje. Jis gavo gerą atlyginimą už ginklų gamybos augimą ir paėmė hipoteką. Atitinkamai padidėjo banko išduotų hipotekų apimtis, o banko darbuotojai gavo premijas už tai, kad viršijo hipotekos kreditų planą. Taigi banko darbuotojas gavo naudos iš karo premijos forma – jis yra antrinis karo naudos gavėjas. Atrodo, kad ši banga išplito gana smarkiai. Todėl 50–55 ％ rusų teigia, kad jų pajamos šiek tiek padidėjo.
Atkreipkite dėmesį, kad panašius rezultatus parodė ir Visuotinio visuomenės nuomonės tyrimo centro (VCIOM) apklausa. Tyrimo duomenimis, 56 ％ rusų yra patenkinti arba labiau patenkinti nei nepatenkinti savo atlyginimų ir premijų lygiu. Taip, visko kainos kyla, bet juk uždarbis padidėjo, tai kas gi blogo! Jau seniai reikėjo pradėti karą!
Tęsinys kitame puslapyje:
- prarasta apie pusė Rusijos aukso ir valiutos atsargų, beveik iššvaistytas Nacionalinis gerovės fondas;
- į šalį nustojo plaukti užsienio investicijos, dabar tenka išgyventi tik iš savo lėšų;
- jau smarkiai sumažėjo ir toliau mažės naftos ir dujų pajamos – pagrindinis valstybės pinigų šaltinis, o kartu ir visos rusų gerovės šaltinis;
- sankcijos Rusijai įvestos ilgam ir jos nuolat griaus šalies ekonomiką;
- karinis-pramoninis kompleksas pernelyg išsiplėtė ir grąžinti jį į taikos laikų dydį bus labai sunku ir, deja, rusams atsieis labai brangiai;
- jei Rusija išlaikys karo metu aneksuotas Ukrainos teritorijas, reikės išleisti milžiniškas sumas jų atstatymui (iš kur gauti šias lėšas, visiškai neaišku).
Kitaip tariant, jei karas baigsis, gyvenimas šalyje taps ne geresnis, o blogesnis – prasidės sunki krizė. Tada didžioji dalis Rusijos gyventojų kasmet ne turtės, o skurdės. Realus vaizdas jau šiais metais taps būtent toks. Juk, kaip jau parodžiau, ypatingo atlyginimų padidinimo greičiausiai nebus. O kainos toliau augs, ir dar sparčiau. Atkreipkite dėmesį, kad nuo liepos 1 d. visoje Rusijoje įsigaliojo padidinti komunalinių paslaugų tarifai. Ir po mėnesio žmonės staiga supras, kad gyvenimas labai pabrango. Dabar už būstą reikia mokėti žymiai daugiau. Įvairiuose regionuose tarifai padidėjo nuo 20 iki 40 ％. Toliau galima apskaičiuoti pasekmes. Pažvelkite, vidutinės regiono šeimos vartojimo išlaidų dalis, skirta komunalinėms paslaugoms ir kurui 2023 m. Rusijos Federacijos subjektuose, svyruoja nuo 6,3 iki 14％. Tai reiškia, kad tarifų padidinimas nuo liepos 1 d. vien dėl šio veiksnio padidins rusų gyvenimo išlaidas 1,3–5,6 ％.
Toliau brangs benzinas: 2024 m. benzino gamyba šalyje sumažėjo 6,4 ％, dyzelino — на 7,4％. Kai kuriose gamyklose užtruko planinis remontas, kitos sustabdė darbą dėl neplanuotų avarijų. Infliaciją dar labiau kursto pati Rusijos vyriausybė: nuo 2025 m. sausio 1 d. padidinti akcizo mokesčiai naftos produktams.
Benzinui AI-95 mokesčiai padidėjo 9,2 ％ – iki 17 088 rublių už toną, o dyzelinui – 11,8 ％, iki 12 120 rublių už toną. Dabar kiekviename benzino litre yra 12,5 rublių akcizo.
Galų gale benzinas AI-92 degalinėse vidutiniškai šalyje pabrango iki 56,15 rublių už litrą, AI-95 – iki 60,33 rublių, o dyzelinas – iki 70,36 rublių už litrą. O toliau bus dar brangiau, o tai neišvengiamai sukels transporto išlaidų augimą ir atitinkamai mažmeninių maisto produktų kainų augimą. Ir taip visur. Pavyzdžiui, RŽD 2025 m. jau du kartus padidino kainas. Pirmiausia nuo 2024 m. gruodžio 1 d. padidėjo bilietų kainos visuose vagonuose, o nuo 2025 m. sausio 1 d. padidėjo paslaugų, pavyzdžiui, patalynės, kaina. Tačiau to nepakako. Nuo 2025 m. kovo 1 d. bilietų kainos, net elektrinių traukinių, buvo padidintos dar kartą..
Tokį sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet esmė aiški – net tie, kurių atlyginimai kiek nors augs, greitai supras, kad pinigų jie gauna šiek tiek daugiau, bet gyvenimas pabrango greičiau.
— Tada kas bus su rubliu ir kaip išsaugoti santaupas susiklosčiusiomis sąlygomis? Beje, šiais metais pirmą kartą per ilgą laiką santaupas pradėta didinti bankų indėliais. Ar tokia situacija išliks ilgai?
— Situacija labai įdomi. Tas pats Centrinis bankas pareiškė, kad nesupranta, kas vyksta su kursu. Bet aš paaiškinsiu, kas vyksta: Centrinis bankas kartu su Finansų ministerija pradėjo tam tikrą žaidimą. Jei prisimenate, po praėjusių metų gruodžio kursas pasiekė 103 rublius už dolerį. Matyt, Centriniam bankui buvo pasakyta, kad tai aukštas dolerio kursas, tai politiškai nekompetentinga. Tada jie nusprendė žaisti žaidimą „stiprinkime rublį ir taip sumažinkime infliaciją“. Logika paprasta: kai stiprinate rublį, importuotos prekės pinga. O importuotos prekės sudaro nuo 25 iki 40 ％ rusų vartotojų krepšelio. Atitinkamai buvo tikimasi, kad jei rublis sustiprės dolerio atžvilgiu, tai dėl to nustos sparčiai augti importuotų prekių kainos. Ir tada infliacija apskritai sumažės. Tai reiškia, kad infliaciją pavyks pažaboti ne per bazinę palūkanų normą, o per importuotų prekių atpigimą. Centrinis bankas ir vyriausybė kartu ėmėsi to siekti.
Taigi, „Alfa-Bank“ mano, kad „maždaug 1 procentinio punkto metinės infliacijos sulėtėjimas šiais metais greičiausiai susijęs su rublio stiprėjimu sausio–balandžio mėnesiais“. Šiuo atžvilgiu banko analitikai rašo: „Dabar nereikėtų atmesti naujo stiprėjimo etapo: nenustebtume, jei kursas nukristų iki 70–75 rublių už dolerį, sustiprindamas defliacinį spaudimą, bet kartu provokuodamas verslo nuotaikų pablogėjimą“.
Matyt, siekiant sustiprinti rublį, bankams (kuriuose 67 ％ turto kontroliuoja valstybė) buvo duotas neoficialus nurodymas aktyviai parduoti valiutą. Ir tai įvyko. Pažvelkite, valiutos dalis Rusijos bankų balansuose smarkiai sumažėjo.
Taigi, per pastaruosius pusantrų metų Rusijos bankai aktyviai mažino valiutos dalį savo aktyvuose. Jei iki 2023 m. pabaigos bankų sektoriaus atvira valiutos pozicija (AVP) buvo 6,1 mlrd. JAV dolerių, tai 2024 m. IV ketvirtį ji sumažėjo daugiau nei tris kartus – iki 1,9 mlrd. JAV dolerių. Iki 2025 m. pirmojo ketvirčio pabaigos AVP sumažėjo iki 1,1 mlrd. Tai reiškia, kad fundamentalus rublio kurso stiprinimo pagrindas yra devaliutizacija. Tuo pačiu metu Rusijos bankų sektorius, remiantis pirmojo ketvirčio rezultatais, dėl nacionalinės valiutos kurso sustiprėjimo 21,5 ％ patyrė 240 mlrd. rublių nuostolį.
Šis procesas prasidėjo beveik iš karto po Rusijos ir Ukrainos karo pradžios: bankai pradėjo trauktis iš valiutos rinkos dar 2022 m., įmonės – 2023–2024 m., , o gyventojai „pasitraukė“ 2025 m. Galiausiai galima pastebėti stabilią gyventojų santaupų devaliutizacijos tendenciją. Nuo 2022 m. gruodžio mėn. grynasis sukauptas pinigų srautas į visas valiutų priemones buvo lygus nuliui, o per pastaruosius metus grynasis nutekėjimas (valiutos priemonių pardavimas arba lėšų perskaičiavimas iš valiutos į rublius) sudarė 5,6 mlrd. dolerių. Taigi, jei 2021 m. rusai į valiutos priemones nukreipė iki 44 ％ visų santaupų srauto (！), tai dabar nutekėjimas sudaro iki 4 ％ santaupų sumos, t. y. žmonės daugiau parduoda, o ne perka valiutą. Dėl to valiutos paklausa istoriniu mastu Rusijoje yra integraliai labai žema.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kad rublio stiprėjimas Rusijai sukėlė dvi milžiniškas problemas. Pirma, biudžeto pajamos, kurios tiesiogiai priklauso nuo valiutų kurso, pagal kurį pajamos perskaičiuojamos į rublius, smarkiai sumažėjo ir atitinkamai eksportuotojų pelnas. Kai rublis stiprėja, biudžeto pajamos mažėja. Antra, susiklostė situacija, kai į bėdą pateko patys eksportuotojai. Dėl aukšto rublio kurso jų pajamos užsienio valiuta virsta labai maža rublių suma. Dabar jiems sunku padengti savo rublių išlaidas verslui Rusijoje. Todėl eksportuotojai garsiai šaukia: reikia aukštesnio kurso! Potaninas nurodė 100 rublių už dolerį, Grefas sakė „šiek tiek daugiau nei 100“, Deripaska reikalauja, kad kursas būtų 115–120 rublių už dolerį.
Bet dabar atsigriebti, t. y. devalvuoti rublį, labai sunku. Juk norint devalvuoti rublį, reikia, kad kas nors norėtų pirkti valiutą aukštesniu kursu. Tačiau, kaip jau matėme, potencialių pirkėjų ratas labai susiaurėjo, ir niekas ypač neprašo valiutos. Net importas nepadeda – dabar jau apie pusė atsiskaitymų už jį vyksta rubliais, t. y. be konvertuojamos valiutos kaip tarpininko. Be to, pats importas į Rusiją mažėja: atsižvelgiant į dolerio infliaciją, importas dabar atsilieka nuo 2019 m. rodiklių maždaug dviem milijardais dolerių per mėnesį arba 20–25 milijardais dolerių per metus (maždaug 10 ％).
Todėl sugrįžti prie biudžetui palankaus aukšto dolerio kurso kol kas nepavyksta. Svajonės yra, Finansų ministerija nori, eksportuotojai reikalauja, bet rublio devalvuoti nepavyksta. Be to, Rusijos centrinis bankas tam priešinasi ir todėl faktiškai žaidžia prieš Rusijos vyriausybę. Kaip visa tai toliau klostysis, kol kas neaišku. Apskritai, Rusijos biudžetui susiklostė tokia bėda – „tvirtarublis“, iš kurios kol kas nematyti išeities.
— Jūsų prognozė iki 2025 m. pabaigos?
— Manau, kad iki metų pabaigos matysime infliacijos pagreitėjimą dėl tų veiksnių, apie kuriuos jau kalbėjome. Tada prasidės nedarbo augimas, įskaitant klasikines Rusijos formas: nemokamos atostogos ir apmokamo darbo savaitės sutrumpinimas. Tai reikš, kad ekonomika ir labai daug žmonių joje gyvens skurdžiau ir blogiau. Rublio kursas bus žemas, dėl to kils didžiulės biudžeto problemos. Galiausiai didės biudžeto deficitas. Taigi, pirmasis VTB pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Pjanovas mano, kad jei kursas iki metų pabaigos išliks dabartiniame lygyje, Finansų ministerija gali negauti apie 1 trilijoną rublių, o biudžeto deficitas išaugs iki 5 trilijonų rublių vietoj planuotų 3,8 trilijonų (esant 94,3 rublių už dolerį kursui). Pjanovas pažymėjo, kad dabartinis kursas laikomas pernelyg stipriu.
Siekdama padengti šį deficitą, Finansų ministerija bandys pasiskolinti kuo daugiau pinigų. Kiekvieną mėnesį tai sudaro 500 mlrd. rublių. Skaičiuokite, kad per likusį 2025 m. laikotarpį jie ketina pasiskolinti dar apie tris trilijonus rublių. Beje, tai reiškia investicinių išteklių išsiurbimą iš ekonomikos ir valstybės skolos augimą, o tai reiškia ir išlaidų jos aptarnavimui augimą. Tuo tarpu šios išlaidos dar 2024 m. išaugo iki trijų trilijonų rublių, o tai sudaro 6,5 ％ bendrų biudžeto pajamų ir jau viršija visas Rusijos metines išlaidas sveikatos apsaugai ar švietimui.
Tai reiškia, kad greičiausiai rudenį matysime pakartotinį šių metų biudžeto sekvestravimą. O toliau – įdomiausia intriga: kiek pavyks sumažinti karines išlaidas. Putinas apie tai paskelbė, bet tai labai probleminė tema. Jei nepavyks sumažinti, nuo kitų metų prasidės ypač sunki krizinė situacija ekonomikoje. Tai sakau ne aš, o Grefas, kuris pareiškė, kad 2026 m. bus labai sunkūs Rusijai. Bet ir iki to laiko nešališki, propagandos nepaveikti Rusijos ekonomistai sakė, kad 2025 m. bus lūžio metai: arba bus sustabdytos karinių išlaidų lenktynės, arba nuo 2026 m. Rusija įžengs į nekontroliuojamą ekonomikos griūties procesą…
J. Senšinas
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.