©General Staff of the Armed Forces of Ukraine, Atvira licencija
Buvo gyvybės linija.
„Traukiniai išvažiavo, bet niekas nepasakė, kad jie nebegrįš“: Vilma Fiokla Kiure feisbuke rašo apie tylų Ukrainos geležinkelių pasitraukimą iš Donbaso.
Donbasas traukiasi ne nuo sprogimų, o nuo tylos. Ukrainos geležinkeliai („Укрзалізниця“) be jokių pareiškimų nutraukia reisus į rytinius regionus, o kartu su jais dingsta ištisi gyvenimai.
Apie tai savo įraše pasakoja rašytoja ir savanorė Vilma Fiokla Kiure, pastaruosius metus keliavusi į Donbasą su humanitariniais konvojais.
„Viskas vyksta tyliai, be komentarų. Niekas garsiai nesako, kad traukiniai iš Donbaso daugiau nevažiuos. Bet visi tai jaučia,“ – rašo Fiokla.
Tylus pasitraukimas be žodžių
Kadaise iš Kyjivo į Kramatorską kursavęs greitasis „Intercity“ traukinys buvo gyvybės linija – juo keliaudavo kariai, šeimos, savanoriai, daktarai. Dabar šis maršrutas uždarytas.
„Tai buvo traukinys, kuriuo gyveno visas frontas. Dabar – tyla. Niekas neatsisveikino, tiesiog vieną dieną bilietų nebeliko,“ – sako Fiokla.
Anot jos, Slovjansko ir Kramatorsko geležinkelio stotys, ilgai buvusios Donbaso simboliais, šiandien – tuščios.
„Nebėra nei peronų šurmulio, nei atsisveikinimų. Tiesiog vėjas tarp suoliukų,“ – priduria ji.
Donbasas be bėgių – šalis be kvėpavimo
Dar visai neseniai traukiniai kursavo į Konstantynivką, Pokrovską, Avdijivką. Dabar šie maršrutai nutraukti, o regionas – atskirtas nuo šalies kūno.
„Ukraina mažėja. Ne teritorijos, o kvėpavimo prasme. Kai dingsta geležinkeliai, dingsta pulsas.“
Fiokla sako, kad žmonės Donbase išvyksta tyliai, kaip ir traukiniai.
„Kramatorskas ir Slovjanskas gyveno iš tos bėgių dvasios. Dabar viskas sustojo – stotis stovi, bet jau be širdies.“
Frontas artėja – miestai tuštėja
Kramatorską ir Slovjanską šiandien kasdien atakuoja dronai. Miesto kvartaluose – vos kelios dešimtys tūkstančių žmonių iš buvusių šešių šimtų tūkstančių.
„Žmonės nebeišsigąsta sprogimų, tik tylaus stoties laikrodžio. Kai jis rodo 12:00, bet traukinys neateina – tai baisiausia tyla pasaulyje,“ – rašo autorė.
Pasak jos, ši tyla šiandien garsesnė už bet kokį artilerijos aidą.
„Kai nebėra geležinkelio, nebelieka net galimybės išvažiuoti – esi pririštas prie vietos, kurią sunaikina po centimetrą.“
Oficialiai – viskas gerai. Realybėje – nebeliko ryšio
Vakaruose vis dar pasirodo optimizmo kupinų teiginių, esą traukiniai kursuoja iki Charkivo srities ribos, o toliau galima važiuoti maršrutiniu autobusu. Tačiau Fiokla į tai žiūri su kartėliu.
„Kai sako: „Galite važiuoti autobusu“, – tai jau pralaimėjimo frazė. Autobusas – tai laikina jungtis, kai bėgiai jau nutrūko.“
Jos akimis, Donbasas nuo Ukrainos atsiskiria tyliai, bet negrįžtamai:
„Gal dar yra vilties, bet geležinkeliai – tai kraujagyslės. Kai jos nutrūksta, kūnas dar kurį laiką gyvena, bet paskui sustoja.“
Automobiliai perima karo logistiką
Uždarius geležinkelius, automobiliai tampa naujais karo arkliais. Fiokla pati dalyvauja lietuvių iniciatyvoje #mažasiskonvojus, vežančioje kariams transporto priemones.
„Kai geležinkeliai tyli, riaumoja varikliai. Automobiliai dabar – mūsų bėgiai. Jie jungia, gelbsti, veža.“
Pasak jos, būtent pikapai ir visureigiai šiandien užtikrina, kad Ukrainos rytai dar kvėpuoja. „Kiekvienas automobilis fronte – tai vienas papildomas kvėpavimas. Viena galimybė gyventi dar vieną dieną.“
„Tai ne pralaimėjimas, o ilgas iškvėpimas“
Nors situacija atrodo beviltiška, Fiokla savo pasakojimą užbaigia su viltimi.
„Donbasas visada buvo kietas, triukšmingas, pilnas dūmų ir geležies. Dabar jis tyli – bet tyla nereiškia pabaigos. Galbūt tai tik iškvėpimas, prieš naują įkvėpimą.“
Ji tiki, kad vieną dieną traukiniai grįš.
„Kai nutils patrankos, kai dulkės nusės, kai žmogus vėl galės eiti į stotį be baimės – tada pirmas švilpukas vėl nuaidės Donbase. Ir visi verks. Iš džiaugsmo.“
