©Stop kadras
Melas, įsiutinęs Kremlių.
Vovčanskas – miestas, kurio nebėra. Tai, ką Rusijos armija padarė su šia vaizdinga Charkivo srities gyvenviete, peržengia karo nusikaltimų suvokimą. Vietos policininkas Aleksejus Charkovskis, tapęs miesto simboliu ir evakuacijos siela, atskleidžia šiurpų vaizdą: rusų artilerija ir KAB bombos čia pakeitė ne tik gatvių išvaizdą, bet ir patį reljefą.
Melas, įsiutinęs Kremlių
Kai Rusijos propaganda trimitavo, jog Ukraina apleido Vovčanską, o Vladimiro Putino generolai jam ant stalo dėjo raportus apie „visišką miesto užėmimą“, tiesa skriejo tiesiai iš mūšio lauko. A. Charkovskis, rizikuodamas gyvybe, savo gimtojo miesto gatvėse filmavo vaizdo įrašus, įrodančius – miestas ginasi.
Ši drąsa įsiutino okupantus. Nesugebėję palaužti pasipriešinimo ginklu, rusai Aleksejų įtraukė į oficialų ieškomų asmenų sąrašą. Tai tapo asmeniniu kerštu žmogui, kuris griovė Kremliaus naratyvą realiu laiku.
Nuo kurortinės idilės iki griuvėsių
Prieš karą Vovčanskas buvo vadinamas vienu gražiausių regiono kampelių:
- miestą supo šimtamečiai pušynai, ąžuolynai ir unikalūs kreidos kalnai;
- per patį centrą tekanti Volčios upė ir netoliese esantis Donecas traukdavo poilsiautojus iš visos Ukrainos;
- A. Charkovskis prisimena miestą kaip gyvą, žalią ir klestintį.
Šiandien šis vaizdas liko tik prisiminimuose. 2024 m. gegužę prasidėjęs antrasis didelio masto puolimas virto totaliniu naikinimu. Masinė evakuacija tapo vieninteliu keliu išgyventi, kai virš galvų pakibo ne tik sviediniai, bet ir mirtį sėjantys dronai-kamikadzės.
Kodėl gyvybė čia nebegrįžta?
Nors Vovčanskas vis dar laikosi ir Rusijos kariams nepavyko jo pilnai užimti, kaina yra kraupi. Miestas nušluotas nuo žemės paviršiaus. Pasak A. Charkovskio, net ir po galutinio išlaisvinimo gyvenimas į šias gatves gali niekada negrįžti – tiesiog nebeliko vietos, kurią būtų galima vadinti namais. Tai – sterili, išdeginta zona, kurioje rusų „pasaulis“ paliko tik mirtį ir metalo laužą.
