©vtv.lt
Straipsnyje apžvelgiamas istorinis kelias, kurį nukeliavo visiems gerai žinomas ir labai įprastas buityje termometras. Didelį indėlį šitame kelyje paliko tokie garsūs žmonės, kaip Galilėjus, Farenheitas, Celsijus, Kelvinas ir daugelis kitų, kurių pavardės jau tapusios bendriniais temperatūros matavimo vienetų pavadinimais...
Iki termometro išradimo žmonės apie temperatūrą galėdavo pasakyti tik tai, jog yra šalta arba karšta. Šiai dienai turbūt tokios informacijos nepakatų ne tik mokslinikui, bet ir bet kuriam paprastam žmogui. Tačiau senaisiais laikais nebuvo jokių prietaisų, kurie galėjo įvertinti daiktų, skysčių ar žmogaus temperatūrą. Ir tokio prietaiso sukūrimo kelias buvo ilgas ir sudėtingas.
Vėliau Florencijos mokslininkai dar patobulino šį Galilėjaus termoskopą - pagamino paprastą skalę ir išsiurbė iš rutulio orą.
Tuo laiku termometrų parodymai tarpusavyje dar nebuvo lyginami. To ir negalėjo būti, nes dar neegzistavo jokia bendra skalių gradavimo sistema. 1694 m. Karlo Rinaldini (Carlo Rinaldini) pasiūlė temperatūros skalės gradavimui naudoti du atraminius taškus - vandens šalimo ir virimo temperatūras.
1714 m. D.G. Farenheitas (Gabriel Daniel Fahrenheit) pagamino gyvsidabrinį termometrą. Skalės gradavimui parinko tris taškus - druskos tirpalo užšalimo (0F), vidutinę žmogaus (100 F) ir druskos tirpalo užvirimo temperatūrą. Todėl pagal Fareinheito skalę grynasis vanduo užšala prie 32 F, o verda prie 212 F. Farenheito termometro skalė anglakalbėse valstybėse buvo naudojama iki pat XX amžiaus 70-tų metų, o JAV naudojama ir dabar.
Dar viena skalė buvo sudaryta prancūzo mokslininko Reomiūro 1730 m. Jis atlikinėjo eskperimentus su spiritiniu termometru ir priėjo išvados, jog termometro skalę galima graduoti pagal spririto šiluminį plėtimasi. Nustatęs, jog jo naudojamas spiritinis tirpalas, sumaišytas su vandeniu santykiu 5:1, plečiasi santykiu 1000:1080, kai temperatūra keičiasi nuo vandens užšalimo iki užvirimo, mokslininkas pasiūlė naudoti skalę, graduotą laispniais nuo 0 iki 80. Šiuo atveju nulis atitinka vandens užšalimo temperatūrą, o 80 - virimo temperatūrą.
Bėgant metam naujų siūlomų skalių tik daugėjo - M.V. Lomonosovas pasiūlė naudoti skalę, sugraduotą į 150 laispnių tarp vandens šalimo ir virimo temperatūrų; I.G. Lambertas sukūrė orinį termometrą su skale 375 laipsniai - kur vienu laipsniu buvo laikoma 1/1000 oro tūrio išsiplėtimo dalis.
Tokių skirtingų temperatūros skalių XVIII a. gale buvo netoli 20. Tačiau jų visų bendras bruožas tas, jog atraminiai taškai pasirinkti laisvai kaip kažkokio proceso savybės. XIX a. pradžioje anglų mokslininkas lordas Kelvinas (Kelvin) pasiūlė absoliutinę termodinaminę skalę. Tuo pačiu Kelvinas suformavo absoliutaus nulio sąvoką - juo buvo pavadinta temperatūra, prie kurios baigiasi šiluminis molekulių judėjimas. Pagal Celsijaus skalę ši temperatūra atitinka -273,6 laispnius.
Tokia pagrindinė termometrų ir temperatūros matavimo skalių vystymosi istorija. Šiais laikais buityje plačiai naudojamos Celsijaus ir Farenheito (daugiausia JAV) skalės, o moksliniuose darbuose - Kelvino skalė. Temperatūra matuojama skirtingais metodais, apremtais įvairių medžiagų šiluminiais efektais.
Naudota literatūra:
1. Термометры. История возникновения. http://www.gc-bars.ru/articles/5.htm
2. ИСТОРИЯ. http://www.termopribor.ru/history.html