Pagrindiniam Apple produktui sukanka 10 metų. Nauja knyga praskleidžia jo kūrimą dengiantį paslapties šydą

2017 birželio 29 dieną bus minimas garsiausio išmaniojo telefono – iPhone – jubiliejus. Prieš 10 metų, 2007-aisiais, JAV parduotuvėse atsirado pirmasis Apple išmanusis telefonas. Apie ruošiamą įrenginį tuometinis Apple vadovas Steve'as Jobsas pranešė prieš pusmetį, ir prie parduotuvių durų eilės nusidriekė, likus kelioms dienoms iki pardavimo pradžios, daugelyje parduotuvių pirmieji telefonai buvo išparduoti per valandą. Per pusmetį Apple tada pardavė 1,4 mln naujų prietaisų, dabar gi per metus nuperkama >200 mln iPhone. Nepaisant visko, legendinio telefono kūrimo procesą lig šiol dengia paslapties rūkas, – tai Apple įvaizdžio dalis ir tai, už ką jis mylimas.

Atrodytų, 10 metų – pakankamai ilgai, kad būtų galima kilstelėti paslapties uždangą: Šią vasarą bus išleista žurnalisto, Motherboard redaktoriaus Briano Merchanto knyga „The One Device: The Secret History of the iPhone“ („Vienintelis įrenginys: slapta iPhone istorija“). Joje autorius, siekdamas papasakoti, kas vyko kompanijoje per tuos pustrečių metų iki iPhone pasirodymo, surinko dešimčių betarpiškai telefono kūrime dalyvavusių žmonių liudijimus: kaip gimdavo idėjos ir kaip buvo kuriamas produktas, pavertęs Apple brangiausia kompanija pasaulyje. The Verge pateikia kelis knygos fragmentus. Parinkome įdomiausius.

. ⁠„Jei dirbote Apple kompanijoje pirmojo dešimtmečio viduryje, galėjote pastebėti, kad vyksta kažkas keisto: aplink dingdavo žmonės, – rašo Merchantas „The One Device“. – Iš pradžių procesas vyko lėtai. Kartais ištuštėdavo vieta, kur sėdėjo talentingas inžinierius. Paskui išgaruodavo svarbus komandos narys. Ir niekas tiksliai nežinojo, kur jie prašapo“. Pasak Apple darbuotojų, slaptumo lygis buvo toks, kad apie vykdomą projektą inžinieriams buvo draudžiama kalbėti ir su kolegomis, ir su šeimos nariais. Dėl to, kaip tvirtina Merchantas, iPhone tapo ne vienos santuokos subyrėjimo priežastimi. „Jis nenorėjo, kad kas nors puse lūpų prasitartų, – apie Steve'ą Jobsą pasakoja vienas iš Apple vyr. menedžerių Tony'is Fadellis. – Tiesiog nenorėjo ir viskas – elgėsi kaip tikriausias paranoikas“.

• iPhone kūrimui buvo samdomi tik Apple darbuotojai – kompanija nepageidavo, kad už jos biuro ribų pasklistų netgi trupinėlis informacijos. Kai žmogus būdavo kviečiamas į projektą, jam nebūdavo pateikiama jokių duomenų – jis nežinojo, nei ką dirbs, nei su kuo. Iš anksto buvo žinoma tik tai, kad artimiausiu metu, gal net metus, teks dirbti daugiau, nei bet kada, atsisakant miego ir išeiginių su šeima. Ir visgi žmonės sutikdavo.

• Darbas išties buvo itin įtemptas. Kaip sako inžinieriaus Andy Grignon, jie neturėjo nė minutės užsikelti kojas ant stalo ir pasvajoti, koks didingas bus jų triūso rezultatas. „Darbo prasme, tai, ko gero, blogiausias mano gyvenimo, – prisimena Grignonas. – Į vieną greitpuodį sumetė grupę itin protingų žmonių, pateikė neįmanomus deadline'us ir neįmanomą misiją ir sakė jiems, kad nuo jų priklauso visos kompanijos ateitis. Tai buvo tiesiog kankinimų sriuba“.

• Dar likus metams iki iPhone kūrimo pradžios, kitų gamintojų telefonus Apple buvo įprasta keiksnoti, rašo Merchantas. Kompanijos darbuotojams jie buvo „siaubingi“, lėti „šiukšlių gabalai“. Bet pamažu Apple sutarė, kad būtent ši kompanija privalo „pataisyti“ visą produkto kategoriją, kaip kad anksčiau „pataisė“ mp3 grotuvus. Galiausiai, kai prasidėjo iPhone kūrimas, kompanijoje jau buvo penki su telefonais susiję projektai.

• Manoma, kad būsimo iPhone kūrimas prasidėjo, kai Džobsas savo inžinieriams davė užduotį praplėsti jautrų ekraną (touchscreen) turinčių įrenginių – konkrečiai, laikotvarkio Newton, kurį galima laikyti iPad pirmtaku – panaudojimo sritį. Pasak Merchanto, tai tik dalis istorijos. Iš tiesų, išmaniojo telefono sukūrimo idėja Džobsui visai nepatiko, rašo jis: dar 2005 metais jis apie tai kalbėjo vieša. Tačiau Apple kompanijoje buvo bandžiusių jį perkalbėti, – pavyzdžiui, Gregas Christie, kuris dešimt metų buvo įsitikinęs, kad kompiuteriai ir mobilieji telefonai galiausiai susilies į vieną įrenginį, ir Apple veteranas Mike Bell, išdirbęs korporacijoje beveik 15 metų. Vieną 2004 metų lapkričio vakarą Bellas kelias valandas ginčijosi su Džobsu, kol kompanijos vadovas galiausiai nusileido ir sutiko pabandyti. Taip prasidėjo išmaniojo telefono projektas – likus beveik metams iki Apple nusivylimo ROKR (bendru projektu su Motorola, pirmuoju telefonu su integruotu iTunes grotuvu, kuris 2005 metų rudenį Džobsui pasirodė toks baisus, kad jis davė kompanijai galutinį signalą daryti nuosavą išmanųjį telefoną).

• Pirmosios iPhone versijos susilaukė Džobso priešiškumo. Inžinieriai įrenginį kūrė beveik visus 2004 metus ir pateikė telefoną su pagrindiniu iPod bruožu – valdymo ratuku, kuriuo buvo galima valdyti tinklo puslapius. Išvydęs šią koncepciją, Džobsas, kaip tvirtina Grignonas, pareiškė: „Tai niekai. Man to nereikia. Žinau, kad tai veikia, viskas suprantama, puiku, ačiū, tačiau tai kažkoks mėšlas“. Tik 2004-ųjų gale Džobso pavaldiniams pavyko jam parodyti tai, kuo jis liko patenkintas, bet jau po kelių mėnesių, 2005-ųjų pradžioje, kūrėjų prezentacijos vis labiau kompanijos vadovą erzino. Vasarį jis netgi pareiškė: telefono idėja neišdegs; arba po dviejų savaičių pateikite normalų produktą, arba viską uždarysime. Po dviejų bemiegių savaičių nedidelė vystytojų komanda atliko neįmanoma: dirbdami kambaryje be langų, kur slaptumo sumetimais kojos nekėlė nė valytojos, iš atskirų gabalėlių jie sulipdė kažką panašaus į vientisą įrenginį ir parodė jį Džobsui. Jis galiausiai buvo sužavėtas. Visi kompanijoje, pirmą kartą išvydę šį produktą, susižavėdavo.

• Iš karto po to projektas pasidarė visiškai slaptas. Nuo vasario iki gegužės, kol komanda derino pagrindinius būsimo telefono aspektus, inžinieriai miegodavo šalia būstinės esančiame viešbutyje, nes vadovybė nenorėjo, kad jie gaištų laiką kelionei į namus ir atgal. Kad išsaugotų visišką slaptumą, Apple iš pradžių uždarė vieną savo būstinės Kupertine aukštą, o paskui – visą pastatą. Ji tapo bendrabučiu, kur telefono kūrėjai praleisdavo dienas ir naktis, ir superslaptu objektu su stebėjimo kameromis ir elektroniniais leidimais. Pastate atsirado lentelė „Kovos klubas“. Nes pirmoji „Kovos klubo taisyklė“ – niekada nekalbėti apie „Kovos klubą“.

• Apple nebuvo vieningos nuomonės apie naująjį prietaisą. Buvo dvi opcijos. Pirmoji: paimti visų mylimą iPodą ir prikimšti į jį telefono funkcijų. Tai buvo technologiškai paprastesnis ir Džobsui suprantamesnis kelias: kompanijos vadovas iPhone regėjo ne kaip mobilųjį kompiuterį, o kaip mobilųjį telefoną su naujomis galimybėmis. Antroji galimybė: paimti Mac ir transformuoti jį miniplanšetę, kuria galima skambinti. Tai buvo gražus, tačiau pernelyg abstraktus variantas. Buvo dar ir trečia versija: marketingo direktorius Philas Schilleris svajojo pakartoti Blackberry sėkmę – telefoną su mažutėlaite, tačiau visaverte klaviatūra, – visgi jo idėja neprigijo: Schilleriui buvo įsakyta nustoti inkšti apie Blackberry arba mėžtis lauk.

• Taip ir neapsisprendusi, kuris variantas tinkamesnis, kompanija pradėjo abu. Jie pavadinti P1 (telefonas - iPod) ir P2 (telefonas su liečiamu ekranu ir Mac programine įranga). Iš šių projektų konkurencijos (o ji buvo nuožmi) galiausiai ir radosi tikras iPhone.

• Apple išmaniojo telefono projektas gavo kodinį pavadinimą Purple (iš čia P1 ir P2). Kodėl būtent Purple, jau mažai kas bepamena, tačiau, remiantis viena versija, jis kilo iš Scotto Herzo – vieno iš pirmųjų projekto inžinierių – vidinės klaidų sekimo sistemos paveikslėlio, kuriame pavaizduotas žaislinis purpurinis vamzdžiadantis.

• Iš pradžių iPod komanda (P1) norėjo padaryti grotuvą/telefoną, galintį persijunginėti tarp šių dviejų esybių ir turinio atpažįstamą dizainą. Veikdamas grotuvo režimu, įrenginys veikė kaip paprastas iPod grotuvas, valdymo ratelis švietė melsva šviesa, o ekrane rodomas grojaraštis. Persijungus į telefono režimą, pašvietimas keitėsi į oranžinį, ekrane pasirodytų skambučių sąrašas, o ratelis veikė kaip numerio rinkimo diskas telefono aparate su skaičiais nuo 0 iki 9; norint rinkti tekstą, tekdavo spragsėti ratuku, renkant raides iš eilės. Toks įrenginys turėjo tik vieną problemą, tačiau didelę: naudotojams diskinių telefonų nebereikėjo. Labai greitai inžinieriai suprato, kad telefono/grotuvo idėja vargu ar prigis, bet nenustojo ieškoti vis naujų ir naujų variantų, nes to norėjo Džobsas. Fadellio žodžiais tariant, jis „toliau ragino šį nugaišusį arklį“, kol kartą pabudęs tikriausiai suprato: visa tai neprilygsta liečiamam ekranui. Tik tada galutinai paaiškėjo, kaip atrodys iPhone.

• Tačiau reikėjo apsispręsti, kokia operacinė sistema bus naudojama – nuo to priklausė, ar įrenginys bus pozicionuojamas kaip aksesuaras, ar kaip mobilus kompiuteris. Kova vyko tarp NeXT šalininkų, norėjusių įrenginyje sutalpinti Mac operacinę sistemą ir panaudoti ARM procesorius ir iPod rėmėjų, tvirtinusių, tai pernelyg ambicinga ir siūliusių naudoti Linux OS, kuri jau palaikė ARM architektūrą. Su Linux buvo viskas paprasta – spragt ir aparatas veikia. Vadinti OS X įsijungimą greitu įsijungimu – ar net apskritai įsijungimu – buvo sunku. Tad reikėjo įrodyti, kad šios operacinę sistemą variantas iš viso gali veikti naujajame įrenginyje. Konkurencija stiprėjo.

• Supaprastinta OS X versija pavykus pasiekti Džobsą žavėjusio vaizdo slankiojimą, į iPod komandos siūlyto panaudojimo varianto karstą buvo įkalta vinis.

• Teliko Scotto Forstallo komandai sukurti programinę įrangą, o „geležį“ – Fadellio grupei.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru