©NASA
Mėnulis greičiausiai susiformavo, kai į Žemę trenkėsi didelė protoplaneta. Jos išmesta medžiaga susisuko į palydovą. Panašiai galėjo nutikti ir Marse: jo šiauriniame pusrutulyje yra didžiulis krateris, dengiantis beveik 40% planetos paviršiaus.
Tokį kraterį galėjo palikti maždaug 2000 kilometrų skersmens protoplaneta, atsitrenkusi į labai jauną Marsą. Dabar skaitmeniniais modeliais nustatyta, kaip galėjo evoliucionuoti smūgio metu išsviesta medžiaga.
Didelė jos dalis susisuko į žiedą aplink Marsą, o vidinėje žiedo dalyje kuriam laikui susiformavo dideli – šimtų kilometrų skersmens – palydovai.
Šių palydovų gravitacija paskatino ir toliau žiede esančią medžiagą telktis į palydovus, tik jau mažesnius – taip atsirado kelių dešimčių kilometrų skersmens Fobas ir Deimas, kurie aplink Marsą sukasi ir dabar.
Didieji palydovai išgyveno tik apie 5 milijonus metų; vėliau Marso gravitacija destabilizavo jų orbitas ir šie taip pat nukrito į planetą.
