Skerdynės ant Europos stogo – Pirmojo pasaulinio karo Alpių frontas: kariai kentėjo ekstremalius šalčius, lavinas ir stačias įkalnes (Foto, Video)

1915 m. gegužę Italija užpuolė Austriją-Vengriją palei Isonzo ir Trentino upes, tikėdamasi užkariauti teritoriją, kuri, jos manymu, teisėtai buvo itališka. Skirtingai nuo didesnio masto mūšių Vakarų fronte, šį mūšį padiktavo nemažos kalnų grandinės kraštovaizdis.

Dėl sudėtingo reljefo abi šalys turėjo pasikliauti naujoviškais karo metodais ir išskirtiniais drąsos veiksmais. Alpių kraštovaizdis buvo neįtikėtinai sudėtingas: kalnų viršūnės kovos zonoje buvo iki 2000 m virš jūros lygio, kai kurių šlaitų statumas siekė iki 80°.

Per ledynus tekėjo sraunios upės, o kelių ir geležinkelių susisiekimas su vietove buvo minimalus. Kad kraštovaizdis taptų tinkamesnis karybai, vyko intensyvios kelių tiesimo programos; abi armijos taip pat turėjo statyti tiltus per kalnų daubas, statyti fortus, kareivines ir trobesius, kurie tarnautų kaip gyvenamoji vieta, taip pat kasti apkasus (jei įmanoma) arba panaudoti sprogstamąsias medžiagas, kad sukurtų požeminių urvų tinklus ir tunelius apsaugai, apgyvendinimui ir atsargų saugykloms.

Italai lynų keltuvais ir mulais gabeno maistą ir amuniciją iki kalnų viršūnėse esančių fronto linijų, o sužeistuosius nugabeno atgal į lygumas, kur buvo ligoninės.

Mažiausiai keturis mėnesius kiekvienais metais temperatūra išliko žemiau nulio, o žiemą nuolat snigo, todėl gynybai buvo naudojamos improvizuoti „sniego apkasai“.

Abi armijos apmokė specializuotus slidinėjimo vienetus, taip pat aprūpino karius ledo kirtikliais, virvėmis, sniego kostiumais, šiltais drabužiais ir apsauginiais akiniais, skirtais naudoti ledynuose. Peršalimas ir nušalimai buvo dažnos problemos visiems aukštųjų Alpių žmonėms, ypač kai reikėjo gydyti sužeistuosius, kurie siaubingai kentėjo nuo ekstremalių sąlygų.

Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis kova buvo labai sunki. Artilerija negalėjo tiksliai nustatyti priešo taikinių dėl nelygaus reljefo, o be veiksmingos artilerijos ugnies buvo itin sunku pradėti sėkmingą puolimą.

Tuo tarpu pėstininkai, nešantys sunkius paketus ir ginklus, sunkiai puldavo į stačius šlaitus, nes besiginantys būriai, kur tik įmanoma, laikėsi aukštumose, pastatydami užpuolikus priešo ugnies akivaizdoje.

Kariniai vienetai greitai išsiblaškydavo, kai jie žygiuodavo nelygiu reljefu, o sviedinių, sprogusių ant uolėto paviršiaus, smūgis dažnai sukeldavo nuošliaužas ir sniego lavinas, o tai turėjo niokojančių padarinių.

Tiek Italijos, tiek Austrijos-Vengrijos armijos turėjo kalnų karių būrius, atitinkamai Alpini ir Gebirgstruppe; šie ekspertų padaliniai turėjo specialų mokymą ir įrangą, skirtą paruošti juos tarnybai kalnuose. Jie garsėjo savo drąsa ir įgūdžiais, įnirtingai kovojo pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Tačiau šių specialistų nepakako ir būtų buvę neįmanoma apriboti operacijų kalnuose vien šiomis kariuomenėmis. Vietoj to, didžioji dauguma abiejų armijų vyrų tam tikru karo etapu buvo tarnavę kalnuotoje vietovėje, tarp jų daugelis, pavyzdžiui, Pietų Italijos ar Sicilijos kareiviai, kurie neturėjo tokių ekstremalių temperatūrų patirties.

Tęsinys kitame puslapyje: