Atominis sprogimas

Praėjusią savaitę visi minėjome Černobylio katastrofos metines. Tik vėliau supratome, kad problema buvo ne atominėje energetikoje kaip tokioje, o režime, kuris tuomet viešpatavo Ukrainos teritorijoje.

Tai buvo melo, postscriptų, propagandos ir nesugebėjimo išspręsti realių sunkumų, su kuriais gali susidurti šiuolaikinė visuomenė, režimas.

Tačiau dabar supratome, kad kalba eina net ne apie komunizmą kaip tokį (kuris, žinoma, yra utopinė fantastika, naudojama kanibalistiniams galios režimams visame pasaulyje pridengti), o apie jo rusišką versiją.

Ryškus pavyzdys dabar yra šiuolaikiniai fiziniai ir ideologiniai SSRS paveldėtojai, kurie vėl bando įtempti mus į šią košę ginklo ir teroro jėga. Jie užgrobė Zaporožės atominę elektrinę, bet okupacijos metu nesugalvojo nieko geresnio už chaotišką apšaudymą, artilerijos pozicijų AE išdėstymą ir nuolatines užuominas apie atominės elektrinės griovimą arti ES ir savo teritorijos.

Vėl kvailumas, melas, neatsakingumas. Galbūt esmė vis dar yra konkrečioje valstybėje ir jos žmonėse, kuriems lengviau įsitraukti į branduolinį terorizmą, nei tiesiog bandyti gyventi normalų gyvenimą, plėtoti savo ekonomiką ir turtinti visuomenę.

Ši griaunanti jėga juose slypi giliai. Kas daro rusus laimingus?

Viską paversti griuvėsiais, kiek įmanoma viską apšiukšlinti, supurvinti, paversti dykuma – štai kas suteikia jiems džiaugsmo ir laimės, užpildo prasme jų tuščią egzistenciją. Štai kas yra „didžioji kultūra“. Štai kas yra „ideologija“. Nešvarių vietų, kurios siekia apteršti viską aplinkui, ideologija.

Žinoma, nešvarioje vietoje neįdomu, kokia nauda bus iš visiškos taršos. Svarbiausia, kad aplinkui būtų daugiau kitų nešvarių vietų. Žinoma, atsiras įvairių veikėjų, kurie ims atmesti šią akivaizdžią logiką.

Tas pats popiežius ir toliau ragins aiškintis su purvu, susitaikyti su purvu. Nesuvokdamas, kad dėl to jo balti drabužiai nebeatrodys tokie balti.

Tačiau realybė vis dar akivaizdi, ir ji yra tokia: