©Mil.ru, CC BY 4.0
Rusija iš jų nieko neišmoksta.
Sako, kad tik kvailys du kartus užlipa ant to paties grėblio. Tačiau pažvelgus į Rusijos vedamų karų istoriją, susidaro įspūdis, kad ji nuolat šokinėja ant tų grėblių, vėl ir vėl gavusi per galvą kotu.
Portalas „War on the Rocks“ savo išsamiame straipsnyje „Imperijos spąstai: Rusijos karas Ukrainoje ir pamokos iš nesėkmingų užkariavimų“ primena priežastis, dėl kurių Rusija nuo XIX a. vidurio nuolatos patirdavo nesėkmes įvairiuose karuose. Nepasineriant į smulkmenas, išvada viena: pagrindinė pamoka iš nesėkmingų užkariavimų yra tokia, kad Rusija iš jų nieko neišmoksta.
Priminkime labai trumpai:
Krymo karas 1853–1856 su Turkija: Rusijos pralaimėjimas. Nuostoliai: 522 tūkst. žuvusių, sužeistų ir dingusių, priešo nuostoliai: 165 tūkst. (turkai, prancūzai, britai). Pralaimėjimo priežastis: nepakankamai įvertintos turkų pajėgos ir Vakarų pagalba jiems.
Karas su Japonija 1904–1905: Rusijos pralaimėjimas, beveik viso karo laivyno praradimas. Abi pusės patyrė panašius nuostolius. Pralaimėjimo priežastis: nepakankamai įvertinta Japonijos kariuomenė.
Pirmasis pasaulinis karas 1914–1918: formaliai Rusija jo nepralaimėjo, nes pasirašė separatistinę taikos sutartį. Tačiau patyrė milžiniškus nuostolius, šalis sugriuvo ir įvyko revoliucija. Pralaimėjimo priežastys – įvairios, bet viena svarbiausių: per didelis pasitikėjimas savo jėga ir priešo neįvertinimas.
Žiemos karas su Suomija 1939–1940: lygiosios, su Suomijos pranašumu (ji prarado 10 % teritorijos, bet išlaikė nepriklausomybę ir smarkiai nuleido kraują rusams). Rusijos nuostoliai: 320 tūkst. žuvusių, sužeistų ir dingusių, Suomijos – 70 tūkst. Nesėkmės priežastis: nepakankamai įvertinta Suomijos kariuomenė.
Karas su Vokietija 1941: visiška SSRS katastrofa, milžiniški nuostoliai žmonių, technikos ir teritorijos. Pralaimėjimo priežastis: klaidingas įsitikinimas apie savo kariuomenės galią ir Vokietijos pajėgų neįvertinimas.
Karas Afganistane 1979–1989: Rusijos pralaimėjimas. Tačiau nuostoliai žymiai didesni Afganistano pusėje (2 mln. civilių). Pralaimėjimo priežastis: nepakankamai įvertintas Afganistano pasipriešinimas ir Vakarų pagalba.
Pirmasis Čečėnijos karas 1994–1996: nenuoseklus rezultatas, su čečėnų pranašumu (jie išsaugojo nepriklausomybę). Nuostoliai: oficialiai Rusijos pusėje mažesni (iš tikrųjų galėjo būti panašūs). Nesėkmės priežastis: nepakankamai įvertintas čečėnų pasipriešinimas.
Karas su Ukraina: turėjo trukti „tris dienas“, bet tęsiasi jau ketvirtus metus. Akivaizdus nepakankamas Ukrainos kariuomenės pasipriešinimo ir Vakarų pagalbos įvertinimas.
Visuose šiuose karuose kartojasi vienas elementas: Rusija nuolat neįvertina priešo ir klaidingai mano, kad jos kariuomenė yra milžiniškai galinga. Iš kur tai kyla? Tikriausiai reikėtų paklausti psichologų, o gal net psichiatrų.
