Paskutinė vakarienė restorano vagone: nutylėta tiesa apie rusų karių kelionę į „krovinio 200“ statusą

Kodėl Ukrainos pabėgėliai geria degtinę su Rusijos okupantais?

Nepriklausomas Rusijos leidinys „Novaja Vklada“ publikavo sukrėsiantį pasakojimą apie karių kelionę traukiniu į karą Ukrainoje. Daugelis šių vyrų nujaučia, kad namo grįš tik kaip „krovinys 200“ – tai dar nuo sovietų karo Afganistane laikų naudojamas kariuomenės kodas, reiškiantis cinko karstuose gabenamus žuvusiųjų kūnus.

Restorano vagone – pasikeitusi realybė

Kelionė traukiniu iš Uralo į Novorosijską trunka kelias dienas. Pasak vagono-restorano darbuotojų, prasidėjus plataus masto invazijai, keleivių profilis pasikeitė neatpažįstamai: anksčiau čia vyraudavo atostogaujančios šeimos su vaikais, o dabar vagonus užpildo kariai.

„Anksčiau žodis „Novorosijskas“ skambėjo kaip prakeiksmas, o dabar tai – pelningiausias maršrutas“, – pasakoja restorano vadovė Irina. Jos teigimu, kariai negaili pinigų brangiam alkoholiui: alaus skardinė čia kainuoja kelis šimtus rublių, o vyno buteliai – tūkstančius. Daugelis vykstančiųjų į frontą gerti pradeda dar per pusryčius, bandydami nuskandinti mirties baimę.

Siurrealūs susitikimai: okupantai ir jų aukos prie vieno stalo

Traukinio vagonuose vyksta sveiku protu sunkiai suvokiami susitikimai. Prie tų pačių stalų sėdi į frontą vykstantys šauktiniai, sužeisti veteranai ir Ukrainos pabėgėliai su vaikais, keliaujantys į okupuotas Luhansko ar Donecko sritis.

Vienoje scenoje aprašomas karys, nuo pat ryto geriantis degtinę ir klausinėjantis ukrainiečių moterų, kaip joms sekasi Rusijoje. Išgirdęs atsakymą, kad viskas gerai, jis patenkintas numeta: „Malonu girdėti, vadinasi, ne veltui už jus kovojome.“

„Tai tiesiog mėsa“

Restorane sėdi ir Aleksandras su kompanionu Sika – abu buvę kaliniai, kuriems už tarnybą kare buvo suteikta malonė. Dabar jų užduotis – lydėti naujus šauktinius. Tačiau net ir jie, matę tikrąjį karo veidą, bando atkalbėti jaunus vyrus nuo sutarčių pasirašymo.

„Tai, kaip juos išžudo per pirmąsias dienas... Tai tiesiog mėsa“, – atvirai sako Sika. Jam pritaria ir jaunuolis su kojos protezu, kuris agresyviai įtikinėja atsitiktinį pakeleivį bėgti: „Vaikams reikia tėvo... Kodėl tu ten važiuoji? Išlipk, šok į bet kurį kitą traukinį, kol dar nevėlu!“

Prievarta už milijoninę premiją

Naktį išryškėja tikrieji tragedijos mastai. 18-metis Vadimas iš pradžių giriasi pasirašęs sutartį savo noru dėl 1,7 mln. rublių (apie 18 000 eurų) premijos. Tačiau vėliau, apimtas nevilties, jis prisipažįsta: sutartį pasirašyti buvo priverstas.

Daugelis jaunų vyrų viliasi, kad karas baigsis iki 2026-ųjų, tačiau juos kamuoja pokario baimė. Jie supranta, kad net jei išgyvens, Rusijoje liks traumuota visuomenė, kurioje tūkstančiai vyrų nebesugebės grįžti į normalų gyvenimą. „Kai visa tai baigsis, iš Rusijos reikės bėgti“, – reziumuoja vienas iš šauktinių.