Šių metų spalį sueina lygiai 60 metų nuo Paryžių sukrėtusių skerdynių, kuriose plačiai dalyvavo Prancūzijos policija, ir beveik 40 metų slėptų nuo visuomenės akių. Kas tądien įvyko tokio siaubingo?

Prancūzija ir Alžyras turi ilgą ir sudėtingą tarpusavio istoriją. Pirmasis didelis kontaktas tarp dviejų šalių buvo užmegztas 1526 m. Tuo metu Alžyras vis dar buvo Osmanų imperijos dalis. Per kelis ateinančius šimtmečius tarp jų kildavo įvairių konfliktų. 1830 m. Prancūzija nusprendė įsiveržti į šalį, kad įkurtų joje koloniją. Alžyro užkariavimas buvo gana greitas ir palyginti neskausmingas, nors po to sekęs Alžyro nepriklausomybės karas jau buvo kitoks.

Kaip ir daugelyje kolonijų, prancūzai jėga atėmė žemes iš vietinių alžyriečių. Lėtai, bet užtikrintai, Alžyras pateko į Prancūzijos valdžią, nepaisant to, kad iš ten gyvenančių žmonių tikrų prancūzų buvo palyginti nedaug. Alžyro vietiniai gyventojai skurdo, o įtampa tarp jų ir prancūzų naujakurių buvo didelė.

1954 m. Alžyre gyveno 9 milijonai alžyriečių ir vienas milijonas prancūzų. Priešingai, Prancūzijoje gyveno tik 200 000 alžyriečių. Tais metais susibūrė Nacionalinis išsivadavimo frontas (FLN), kurio siekis buvo Alžyro išlaisvinimas – prasidėjo kruvinas Alžyro karas.

Alžyriečių gyvenimas Prancūzijoje per kelerius ateinančius metus pablogėjo. 1958 m. įvyko gegužės mėn. krizė, kurios metu į valdžią buvo sugrąžintas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).

De Gaulle'is priėmė naują Prancūzijos konstituciją ir suteikė visoms Prancūzijos kolonijoms galimybę balsuoti už naują konstituciją arba tapti nepriklausomomis (nuo tada Prancūzijoje įsigaliojo Penktoji respublika, gyvuojanti iki šiol).

Deja, Alžyras buvo laikomas ne kolonija, o „trimis departamentais“ ir jam nebuvo suteikta galimybė rinktis. Kalbant apie Alžyro karą, de Gaulle'is ragino „drąsią taiką“, o tai iš esmės reiškė, kad jis norėjo, kad alžyriečiai taikiai pasiduotų.

Alžyriečiai jo prašymo nepaisė. Daugelis dirbo su FLN, kad iš Prancūzijos išvežtų pinigus į Alžyrą, kuriais finansuotų Alžyro karo pastangas. FLN šalininkai buvo reguliariai suimami. Be to, rugpjūtį Alžyro teroristai nužudė tris prancūzų policininkus.

Liūdnai pagarsėjęs Maurice'as Paponas, buvęs policijos prefektu, atkeršijo surengdamas reidus Alžyro apylinkėse. Policija suėmė apie 5000 alžyriečių ir sulaikė juos ligoninėje, kuri anksčiau buvo naudojama kaip sulaikymo centras. Paponas turėjo didelę patirtį tokiuose dalykuose, nes padėjo naciams surinkti žydus Prancūzijoje ir organizuoti jų gabenimą į koncentracijos stovyklas, kai vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais okupavo Prancūziją.

Ne visi paryžiečiai pritarė tokiems Prancūzijos vyriausybės veiksmams prieš nepriklausomybės siekiui nusiteikusius alžyriečius. Daugelis paryžiečių priešinosi Alžyro karui ir netgi siekė susisiekti su FLN, kad padėtų išlaisvinti Alžyrą.

Tęsinys kitame puslapyje: