P. Vildžiūnas: dabartiniam jaunimui knyga – lyg gyvenimo dugnas (20)

Daugumai šių dienų studentų niekas nebeįdomu: jie tingi skaityti knygas, domėtis, gilintis. Prieš daugiau nei dešimt metų dėl žemo studentų lygio skundėsi Gintaras Beresnevičius, tačiau dabar padėtis ne pagerėjo, o pablogėjo. Taip tvirtino knygų leidyklos „Aidai“ direktorius Pranas Vildžiūnas. Vien šiemet „Aidai“ gavo pagrindines Kultūros ministerijos paskirtas grožio premijas, premijomis apdovanoti buvo ir leidyklos vertėjas bei redaktorius.

Vadovaujate „Aidų“ leidyklai. Kaip sekėsi išgyventi krizės metus? Ar knygų leidybos perspektyvos gerėja?

Kaip pavyko išgyventi? Galiu pasakyti paprastai: to pakartoti nenorėčiau. Kai kurių leidėjų kalbos apie padėties gerėjimą yra panašios į viešųjų ryšių triuką: kai pašneki su jais prie stalo, išgirsti visai kitus dalykus. Regis, leidėjai tiesiog mėgina siųsti žinią, kad jie yra ir viskas esą gerai.

Dešimt metų dalyvauju knygų mugėse ir apie šiųmetinę mugę galiu pasakyti, kad, jei kas nors ir sumušė rekordus, tai ne kultūrinės knygos. Kultūrinės, intelektualiosios leidybos padėtis – labai sunki. Kas dabar leidžia tokias knygas? „Pradai“ seniai bankrutavo, „Baltos lankos“ irgi smarkiai krypsta į komercinę leidybą. Jei kam geriau sekasi, tai labai specializuotoms leidykloms – teisės, vaikų literatūros.

Taip, kai kurios knygos leidžiamos pakartotinai – antai Niccolò Machiavelli „Valdovas“ arba Seneka, bet originalių dalykų veik nematyti: rinka – labai sumenkusi. Daug protingų žmonių išvažiavo. Nekartosiu nuvalkiotų frazių apie nykstančią dėl emigracijos Lietuvą, bet skaitančios publikos tikrai labai sumažėjo.

Tai vis dėlto potencialūs skaitytojai emigravo?

Ne tik. Manau, vis dar negerėja studentai. 1998 metais skaičiau Gintaro Beresnevičiaus esė, kur jis kone verkdamas rašo apie tai, kokie geri studentai buvo prieš dešimt metų ir kaip jie per tą laiką suprastėjo, kaip nebemoka skaityti. Jei G. Beresnevičius būtų sulaukęs 2011 metų, tai neįsivaizduoju, ką jis pasakytų. Ir aš asmeniškai prieš keletą metų mečiau dėstyti universitete dėl studentų, kuriems niekas nebuvo įdomu, kurie tingėjo net pavartyti rekomenduotas knygas. Leidybos perspektyvos yra prastos dar ir dėl trumparegės Lietuvos kultūros politikos. Teikiamas pirmumas lituanistikai, o vertimų programa ir pasaulinio paveldo studijos – visiškai sumenko. Kultūros ministerija veik neberemia vertimų. Trumpai tariant, klasikai pinigų nelieka. O juk be Platono ir Aristotelio nebūtų buvę ir Kristijono Donelaičio ar Vinco Kudirkos.

Kada tai prasidėjo?

Pernai ir užpernai. Prisimenate ministrą, sakiusį: „Parodykite man knygą, be kurios Lietuva neišgyventų“. Tai buvo rimtas signalas, gal ne iš karto jį supratome. Šiuo metu siaurai lituanistine linkme reorganizuoti ir mokslo institutai: antai Kultūros, filosofijos ir meno institutas virto Lietuvos kultūros tyrimų institutu.

Kas dar apsunkina nekomercinę leidybą?

Šiandien yra labai apsunkintas kultūrinės leidybos finansavimas, nes parama gaunama itin „suspaustais“ terminais. Konkursas paskalbiamas spalį, rezultatai geriausiu atveju sužinomi kovą, pinigus perveda gegužę, o knyga turi pasirodyti gruodį. Juk niekas nerašo „į stalčių“, o pinigų iš anksto be garantijų pažadėti negali. Darbas gali prasidėti tik gavus paramą – o po metų jau reikia atsiskaityti. Kas pajėgtų tokiais tempais nuveikti darbą? Gal ir atsirastų žmonių, kurie sugebėtų dirbti panašiais tempais, bet juk tie žmonės dėsto universitetuose ir neturi laisvo laiko pertekliaus. O laisvalaikis – tai kas? „Užklasinė veikla“? Bet juk žmonės turi šeimas.

Kaip sakėte, studentai šiandien prastėja, vis mažiau skaito. Ir apskritai gal žmonės skaito vis mažiau – ne tik studentiško amžiaus ir ne tik studijoms reikalingą literatūrą?

Esu tikras, kad taip ir yra. Ne sykį knygyne esu girdėjęs, kaip žmonės ieškosi „plonesnės knygelės“ – renkasi knygą pagal storumą. O juk kaip sakė vienas protingas žmogus, jei knygos neverta skaityti du kartus, tai neverta skaityti ir vieną kartą. Tai daiktas, prie kurio grįžti. O plonų knygelių manija liudija, kad žmogus šiandien linkęs knygą ne skaityti, o perversti. Maža to, man yra tekę matyti studentų, kurie skaito krutindami lūpas – slebizavodami, anot Vaižganto. Ir tai vadinama informacine visuomene?.. Tai triukšmo visuomenė.

Kodėl vyksta tokie dalykai?

Tiesiog dingo aistra. Jos nebėra. Kartais justi, jog niekam niekas nebeįdomu.

Štai atvejis: linksmybės, populiariosios muzikos festivalis, ir vienas didžėjus, paklaustas, tiesiai šviesiai atsako į klausimą apie tai, kas vyksta: „Mes vaidiname, kad grojame, o jie vaidina, kad linksminasi“. Triukšmo – daug, o prasmės – mažai.

Mačiau paviešintą sms žinutę. Mergina rašo: „Ačiū, mieli draugai, kad esate, nes jei jūsų nebūtų, tai dabar sėdėčiau liūdna namuose ir greičiausiai skaityčiau kokią nors knygą“. Pasirodo, sėdėti namuose ir skaityti knygą – tai jau tarsi diagnozė, depresijos simptomas, dugnas…

Ir tai – tendencija, o ne laikinas „nuopuolis“? Pažiūrėkime taip: ar daug yra žmonių, su kuriais yra apie ką kalbėtis ir kurių akiratis pranoksta alaus bokalo kraštus? Daugelis jaunuolių šiandien ne tik šokiruoja savo kalbų turiniu – jie net sakinius konstruoja taip, lyg būtų ne viso proto. Niekada netaps fiziku žmogus, neturintis matematikos žinių pagrindų. Bet kažkodėl į universitetines humanitarines studijas priima net tokius jaunuolius, kurie beveik neįstengia skaityti. O jei ir pajėgtų, tai jiems per brangu nusipirkti knygą už 25 litus. Nors pragerti 100 litų per vakarą – vienas juokas. Neskaitymas – Lietuvos ypatumas ar visos Europos lemtis? Romoje šimto metrų spinduliu gali pamatyti tris knygynus. Ir prie visų tų knygynų kasų stovi žmonių eilės. Lietuvos knygynuose eilės – jau neįsivaizduojamas dalykas. Taigi Europoje poreikis skaityti tikrai neišnykęs. Na, o Indijoje, kur apskritai tik apie 50 proc. žmonių yra raštingi, vadinamuosiuose knygynuose knygos suverstos ant grindų į krūvą, kaip dėvėti drabužiai pigiausioje jų parduotuvėje. Nežinia, kaip jas rinktis: juk net nematai, kas yra krūvos gilumoje, o iškapstyti - nelengva. Matyt, pirkėjams apskritai nesvarbu, kokią knygą rinktis: paima pirmą pasitaikiusią nuo viršaus, ir gerai.

Dažnai kalbama apie neskaitymo kultūrinius padarinius. O kokie, Jūsų manymu, yra neskaitymo politiniai padariniai? Neskaitanti visuomenė mitologizuojasi, praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir vertinti. Į politikus jie reaguoja kaip į pasakų karalius. Jiems geras yra tas karalius, kuris gražiai atrodo ir griežtai kalba. Maža to, neskaitanti visuomenė yra visuomenė be atminties. Ją yra ištikusi visuotinė amnezija. O politikai ta jos užmaršumu naudojasi. Kokia, Jūsų nuomone, yra knygos ateitis? Gal popierinė leidyba pamažu miršta? Nemanau, kad ji miršta. Kai atsirado televizija, juk irgi buvo panašių kalbų. Nėra prasmės virtualizuoti knygos: tam, kuris neskaito 500 puslapių knygos, ji nereikalinga nei popieriniu, nei elektroniniu pavidalu, o daugeliui skaitančių žmonių patogiau yra skaityti spausdintą tekstą, jei jis ilgesnis nei pora puslapių. Apskritai naujovės nebūtinai išstumia senesnius dalykus.