©President.gov.ua, CC BY 4.0
Atskleistos nežinomos užkulisinės Rusijos ir Ukrainos derybų detalės.
Pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis vyko intensyvios taikos derybos tarp Maskvos ir Kyjivo, ir abi pusės buvo pasirengusios padaryti didelių nuolaidų, rašo politologai Samuelis Charapas ir Sergejus Radchenko žurnale „Foreign Affairs“. Autoriai aprašo taikos sutarties, kurią galėjo pasirašyti abi pusės, projektą ir praneša, kodėl taika galiausiai nebuvo sudaryta.
2022 m. vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą, tačiau jau po keturių dienų abi šalys sėdo prie derybų stalo. Charapas ir Radchenko teigia, kad taip atsitiko todėl, kad ukrainiečiai baiminosi, jog gali greitai pralaimėti karą, o rusai įsitikino, kad jų smūgis neturėjo tiesioginio poveikio, ir kad jie gali diplomatinėmis priemonėmis gauti iš Ukrainos nuolaidų.
Per pirmąjį susitikimą rusai esą pareikalavo Ukrainą pasiduoti. Ukrainiečiai šį reikalavimą atmetė, o tai, kad rusai nepadarė pažangos fronte, kitomis dienomis leido jiems efektyviau derėtis.
Vėlesniuose susitikimuose – kovo 3 ir 7 d. – Ukrainos delegacija pateikė savo reikalavimus: nedelsiant nutraukti ugnį ir sukurti humanitarinius koridorius, kurie leistų civiliams saugiai palikti karo zoną.
Proveržis derybose įvyko paskutinėmis kovo mėnesio dienomis Stambule. Tuo metu Rusija ir Ukraina paskelbė, kad parengė bendrą komunikato tekstą, vadinamąjį Stambulo komunikatą. Tai, kas jame buvo, anksčiau niekada nebuvo viešai skelbta. Komunikatą parašė Ukrainos pusė, o rusai jį priėmė kaip vėlesnės taikos sutarties pagrindą.
Pagal sutartį „Ukraina taptų nuolat neutralia ir nebranduoline valstybe. Ukraina atsisakytų bet kokių ketinimų prisijungti prie karinių aljansų arba įsileisti į savo teritoriją užsienio karines bazes ar karius“, teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Ukraina taip pat gautų saugumo garantijas kito užpuolimo atveju. Garantai pirmiausia konsultuotųsi su Ukraina ir tarpusavyje, o tada teiktų Ukrainai pagalbą: įvestų neskraidymo zoną, tiektų ginklus arba kariniu būdu įsikištų Kyjivo pusėje. Tarp garantų turėjo būti ir Lenkija.
Be to, Ukrainai turėjo būti atvertos durys į Europos Sąjungą, „o valstybės garantės (įskaitant Rusiją) aiškiai patvirtintų savo ketinimą palengvinti Ukrainos narystę Europos Sąjungoje“, rašoma žurnale. Be to, komunikato tekste daroma prielaida, kad Rusija ir Ukraina per 10-15 metų taikiai išspręs Krymo statuso klausimą.
Charapas ir Radchenko mano, kad taikos derybos balandžio pabaigoje žlugo dėl keturių pagrindinių veiksnių:
- Pirma, Vašingtonas ir kiti sąjungininkai labai skeptiškai vertino Stambule pasiekto diplomatinio susitarimo perspektyvas, rašoma „Foreign Affairs“. Taip buvo todėl, kad JAV nemanė, jog derybos gali būti sėkmingos, be to, derybų su rusais etape ukrainiečiai nesikonsultavo su Vašingtonu dėl saugumo garantijų.
- Antra, prie taikos derybų nutraukimo prisidėjo ir tai, kad Bučoje ir Irpinėje buvo aptikti Rusijos karo nusikaltimai. Nepaisant to, derybos buvo tęsiamos, tačiau, autorių teigimu, derybų klimatas nebebuvo toks pat kaip anksčiau.
- Trečia, Rusijai pasitraukus iš Kyjivo apylinkių, Ukrainos valdžia įgijo pasitikėjimo, kad, padedant Vakarams, ji sugebės pakeisti jėgų pusiausvyrą savo naudai, tačiau ne prie derybų stalo, o mūšio lauke.
- Ketvirta, autorių teigimu, derybininkai padarė klaidą bandydami parengti ambicingą taikos sutartį, užuot pirmiausia sutelkę dėmesį į esmines detales: ugnies nutraukimo sąlygas, sienos eigą, humanitarinius koridorius.
