©Stop kadras
Kol aviacijos entuziastai skaičiuoja Macho skaičius, inžinieriai nuspaudė stabdžius.
Visi laukia akimirkos, kai NASA X-59 „QueSST“ perplėš garso barjerą be kurtinančio trenksmo. Tačiau kol aviacijos entuziastai skaičiuoja Macho skaičius, inžinieriai nuspaudė stabdžius. Naujausias testų etapas atrodo nelogiškas: tam, kad skristų greičiau už visus, X-59 dabar privalo skraidyti žemai ir lėtai.
Kodėl NASA „kankina“ savo superbolidą?
Nors X-59 sukurtas skrosti stratosferą viršgarsiniu greičiu, NASA komanda ką tik patvirtino – misijos sėkmė priklauso ne nuo greičio rekordų, o nuo sugebėjimo suvaldyti lėktuvą ekstremaliomis „lėtumo“ sąlygomis.
- Valdomumo ribos. Skrendant žemai, oras yra tankus, o lėktuvo geometrija – specifinė. Inžinieriai privalo įsitikinti, kad „tylusis“ viršgarsinis dizainas netaps nestabiliu oro gūsių įkaitu.
- Saugumo buferis. Prieš pasiekiant maksimalų aukštį, būtina „užčiuopti“ visą skrydžio diapazoną. Tai kritinis etapas, skiriantis sėkmingą prototipą nuo brangios metalo krūvos dykumoje.
- Pasiruošimas „tyliajam trenksmui“. NASA jau užbaigė pirmuosius skrydžius dideliame aukštyje, tačiau dabar grįžta „prie žemės“, kad sukalibruotų jutiklius, kurie vėliau matuos viršgarsines bangas.
Svarbu: šie testai yra paskutinis barjeras prieš „tikrąjį“ X-59 šou. Jei lėktuvas įrodys savo stabilumą žemuose sluoksniuose, kelias į viršgarsinę civilinę aviaciją virš apgyvendintų teritorijų bus oficialiai atviras.
