Mirusio ąžuolo fotomisterija: nepakartojami 7 metus fotografuoto medžio pasauliai (Foto) (1)

Kerinti spalvų ir oro sąlygų paletė – tarsi kadrai būtų iš viso pasaulio. Nuotraukose viskas keičiasi išskyrus visų jų ašimi tapusį negyvą ąžuolą. 55-erių britų grafikos dizaineris Kevinas Dėjus (Kevin Day) iš Slo (Berkšyro grafystė) jau septynerius metus fotografuoja vieną ir tą patį medį – vietiniame parke rymantį nudžiūvusį ąžuolą. Atrodytų, kaip gali būti įdomu fotografuoti vieną ir tą patį? Pasirodo, reikia tik ateiti į tą pačią vietą ir fotografuoti.

„Kassyk, kai tik prieidavau kokį nors tašką, iš kurio matydavosi tas negyvas medis, pajusdavau nenusakomą potraukį nufotografuoti tą medį dar sykį, – patirtimi dalijasi K. Dėjus. – Mane traukė šviesų ir spalvų pokyčiai. Kiekvienas rytas vis kitoks, kiekvienas kadras vis kitoks… Dažniausiai susidarydavo įspūdis, tarsi fotografuočiau visiškai kitą vietą, kurios centre – tas pats, niekada nesikeičiantis herojus.“

„Tada mano rytmetinių pasivaikščiojimų esmė pasikeitė – tie pasivaikščiojimai tapo tikslingi, – tęsia septynerius metus medį fotografavęs vyriškis. – Užsibrėžiau tikslą fiksuoti šviesų, spalvų, oro sąlygų pokyčius ir jų poveikį tam nejudančiam gamtos fragmentui. Kartais tą medį gaubia miglota ir mįslinga aura, kartais – niūrūs ir grėsmingi tonai. Visaip.“

Vienas iš populiariausių K. Dėjaus kadrų – „A Love Affair Blossoms“ („Meilės žydėjimas“), nufotografuotas 2005 m. rugpjūčio 23 d., kai saulė kilo tiesiai už medžio kamieno.

„Neturėjau galimybės fotografuoti greitai, – pasakoja menininkas. – O šviesa keitėsi kas sekundę. Praktikuodamasis atradau geriausias fotografavimo vietas ir kampus, tad po kurio laiko galėjau daugiau dėmesio skirti nebe kompozicijai, o konkretiems jos akcentams.“

„Naujausią to medžio fotokadrą galiu uždėti ant bet kurio senesnio kadro, kuriame medis nufotografuotas iš to paties taško – pasikeis tik labai smulkios detalės: nelikę smulkiausių šakelių. Jas turbūt aplaužo vėjai. Manau, kad tai mane ir pakerėjo labiausiai – stebėti, kaip nuostabus senas medis rymo nesikeisdamas bėgant metams, o aš kasmet galiu padaryti šimtus nuotraukų ir reta kuri iš jų atrodys panaši į kurią nors kitą.“ „Nuostabiausia, kad šis niekuo neišsiskiriantis Slo parkas nesunkiai gali būti palaikytas Afrikos savanų ar niūriausio Transilvanijos užkaborio fragmentu“, - šypsosi K. Dėjus.