Persikertantys sūkuriniai pėdsakai, palikti pro smėlio kopas praskriejusių viesulų - vadinamųjų "Smėlio velnių" (angl. Dust devil). Šie viesulai iškilnojo lengvesnį rausvos spalvos smėlį, atidengdami
"Mars Reconnaissance Orbiter" (MRO) zondas aplink Marsą skrieja nuo 2006 metų. Dabar jis sukasi orbitoje maždaug 300km aukštyje virš planetos paviršiaus, o stebimus vaizdus nepertraukiamai fiksuoja MRO borte integruota didelės skiriamosios gebos eksperimentinė fotosistema HiRISE.
Erozijos paveiktas krateris dantyto paviršiaus lygumoje netoli Pavonis Mons
Fiksuojamų nuotraukų skiriamoji geba siekia keliolika centimetrų vienam vaizdo taškui. Šioje fotogalerijoje surinkta nedidelė HiRISE nuotraukų kolekcija, tiek pilkais atspalviais, tiek dirbtinėmis spalvomis demonstruojanti mums tuo pat metu pažįstamai ir svetimai atrodančio kaimyninės planetos peizažo ypatumus.
Abalos Undae kopų lauko dalis. Melsvos spalvos smėliui suteikia bazaltinis pagrindas, o šviesesnių zonų spalvą greičiausiai nulemia dulkių danga
Skirtingos mineralinės sudėties dirvos sluoksnių vaizdas (Candor Chasma). Nuotraukoje matoma uola, kurioje vykstanti vėjo sukelta erozija išraižė V formos linijas išilgai daugelio sluoksnių pakraščių.
Marso šiaurės poliuose esančių skardžių griūtys. Medžiaga, kurios sudėtyje greičiausiai esama smulkių grūdelių ledo, smėlio ir, tikėtina, didelių riedulių, atsiskyrė nuo iškilusios uolos ir nusirito l
Aptikta senovinio potvynio lyguma. Apačioje kairėje esanti šviesi dėmelė yra NASA "Mars Pathfinder Lander" automatinis tyrimų zondas, Marse nusileidęs 1997 metų liepos 4 dieną, ir savo darbą tęsęs iki
Viktorijos krateris ties Meridiani Planum. Kraterio skersmuo sudaro apie 800 metrų. Išilgai vidinės kraterio sienos matosi sluoksniuotos nuosėdinės uolienos, o nuo kraterio skardžių nukritę rieduliai
Linijomis išsidėsčiusios kopos Marso šiaurės poliariniame regione. Tarp kopų esantį dirvos paviršių dengia plyšių "tinklelis"; tai gali būti požymis, jog čia yra (ar visai neseniai buvo) amžino išalo
Nuotraukoje matosi Marso regionas Deuteronilus Mensae. Daugelis šio slėnio lygumų pasižymi sudėtingomis briaunų ir įdubų struktūromis. Šios tiesinio pobūdžio ir mažų matmenų paviršiaus struktūros prie
Marso pietinį poliarinį regioną kasmet padengia anglies dvideginio ledo sluoksnis. Regione, pavadintame "Paslaptingo landšafto" (angl. "Cryptic terrain") pavadinimu, ledas yra permatomas ir Saulės švi
Nedidelis maždaug 330m skersmens smūginis krateris pietų poliariniame regione. Manoma, jog šiame regione esantys dirvos sluoksniai yra labai jauni, kadangi paviršiuje esama palyginti mažai meteoritinė
Uolėti stalkalniai Nilosyrtis Mensae regione. "Mars Express" ir MRO zonduose esančiais optiniais spektrometrais šiame regione aptiktos filosilikatinės (molingos) medžiagos. Šie mineralai itin domina m
4km skersmens objektas netoli pietinio poliaus liekamosios dangos. Šviesias nuotraukos zonas dengia anglies dvideginio ledas, o tipinis šiai sričiai "šveicarišką sūrį" primenantis landšaftas dengia di
HiRISE užfiksavo "Dulkių velnią", skriejantį per Marso paviršių į rytus nuo Hellas kraterio ir į pietus nuo Reull Vallis. Viesulo skersmuo yra apie 200 metrų, tačiau ties paviršiumi jis greičiausiai y
Šviesių atspalvių sluoksniuotos nuosėdos Becquerel kraterio dugne. Nuosėdos susideda iš vienas ant kito esančių pasikartojančių vos keleto metrų storio sluoksnių. Paviršius yra suskilinėjęs į maždaug
Atitirpstančios šiaurinės kopos. Šiaurinėje planetos dalyje žiemos metu susiformuoja anglies dioksido ledo (sauso ledo) poliarinė "kepurė". Ji uždengia didžiulę kopų "jūrą". Pavasarį ledas sublimuojas
Kopos linijomis dengia Ladon Valles slėnio dugną. Ši kanalų sistema sudaro dalį didesnės sistemos, besidriekančios iki pat pietuose esančios Argyre įdubos.
Miglotai atrodantis peizažas netoli Tharsis Montes. Kai kurios šios nuotraukos dalys atrodo tarsi nesufokusuotos. Tačiau aiškiai matomos detalės, tokios kaip krateriai, įrodo, kad nuotrauka yra be def
