Makrosai ir paprogramės. Kas jie? Keletas jų privalumų, trūkumų ir pavyzdžių.
Makrosai ir paprogramės. Makrosai tai parašytos atskiros bibliotekos programai. Programoje makrosus galima panaudoti daug kartų.
Pavyzdžiui:
macro bankas 1 ;makroso pavadinimas
bsf STATUS,RP0 ;pirmo banko nustatymas
endm ;makroso užbaigimas
parašyta programa išsaugoma kaip biblioteka t.y. pavadinimas.inc. Taip pat jau šią biblioteką reikią įtraukti į darbinės programos lange Header files šaką. Norint iškviesti parašytą macro (biblioteką), ją taip pat reikia įtraukti programoje, pavyzdžiui:
#include pavadinimas.inc ; macro įtraukimas į darbinę programą
Kai norima panaudoti macro rašomoje programoje, tiesiog rašomas jo pavadinimas. Pavyzdžiui:
bankas1 ;nustato pirmą banką
šiuo atveju bankas1 tampa kaip komanda ir atlieka pirmo banko nustatymą. Jeigu macrose yra naudojamos žymės jas reikia apsibrėžti local direktorija, kitaip programa meta kaip klaidą. Pavyzdžiui:
local žymė1 ; žymės apsibrėžimas
lokal žymė2 ; žymės apsibrėžimas
... ...
Macro rašymas turi trūkumą tokį, kad susimuliavus į programą įtraukia visą programos tekstą koks yra parašytas macrose. Panašią paskirtį turi ir paprogramės tik jos į programos tekstą yra iškviečiamas to pasakoje užima mažesnę programos atmintį.
Paprogramės pradžią nurodo žymė, o pabaigą return, pavyzdžiui:
Wait10
nop ;1 ciklo vėlinimas
nop ;1 ciklo vėlinimas
nop ;1 ciklo vėlinimas
nop ;1 ciklo vėlinimas
nop ;1 ciklo vėlinimas
nop ;1 ciklo vėlinimas
return ;2 ciklų vėlinimas
parašytai paprogramei iškviesti yra naudojama komanda call, pavyzdžiui:
call wait10 ;iškviečiama paprogramė kuri vėlina 10 ciklų
jeigu norima, kad grįžtant iš paprogramės į w registrą būtų įrašyti duomenys yra naudojama komanda retlw, pavyzdžiui:
žymė ;paprogramės pavadinimas
... ...
retlw .10 ;grįžus iš paprogramės į w registrą bus įrašytas skaičius 10