Pasaulyje dedasi keisti dalykai – sunku suvokti istorijos smagračių sukimosi dėsnius. Žiūrėk, iškyla galingiausios civilizacijos, antikiniai miestai valstybės: Atėnai, Sparta, Roma, Florencija, Venecija, suklesti tiesioginė demokratija, imperijos nusidriekia nuo jūrų lig jūrų, o po to sunyksta, susitraukia ir ilgiems šimtmečiams dingsta iš žemėlapių.

Buvo sukurta daugybė mitų apie būtinas valstybių klestėjimo prielaidas. Vienas iš jų, kad valstybė, jei nori būti tvari, turi turėti savo epą. Kitas – valstybė turi būti tvarkoma demokratiškai, vienodai gerbti ir mylėti visus savo piliečius, įsiklausyti į jų balsą, atsakingai tvarkytis su gyvenamąja aplinka, kad ji būtų tinkama gyventi ir niekados nevirstų černobyliais ar fukušimomis.

Visuose tuose mituose yra po gerą kruopą tiesos, bet šis laikas pasėjo ir didelių abejonių. Graikai turėjo „Iliadą“ ir „Odisėją“, Periklį, Sokratą ir Aristotelį, o ką turi dabar? Bankrutuojančią, praskolintą Europos provincijos valstybėlę. Islandai turėjo edas ir sagas, turėjo Respubliką (930–1262 m.) ir seniausią Europoje parlamentą – Altingą, kuris, anot „Vikipedijos“, „buvo šaukiamas kiekvieną vasarą, o jame atstovaujantys vadai taisė įstatymus, sprendė ginčus ir skyrė teisėjus. Įstatymai nebuvo užrašomi, bet juos įstatymų pranešėjai privalėjo išmokti atmintinai. Nebuvo jokios centrinės vykdomosios valdžios, o įstatymus vykdydavo žmonės.“ Sėkmingos valstybės pavyzdys, kuris, ilgainiui uzurpavus valdžią keliems giminių klanams, virto nesėkme – pilietiniu karu, po to ir pralaimėjimu Norvegijai.

Dar groteskiškiau istorija pasišaipė iš Islandijos mūsų gyvenamuoju laiku. Buvusi turtingiausia Europos valstybė, kurioje niekas nemoka už būstų šildymą, lyderė pagal BVP vienam gyventojui, patyrė tikrą finansų sistemos kolapsą. Nors istorijos aušroje turėjo ir epą, ir demokratijos tradiciją. Tai gal todėl, kad senų senovėje išmirė tie atmintinai mokėję įstatymus.

Panašios negandos staiga užgriuvo ir senąsias konkistadorų valstybes – Ispaniją ir Portugaliją, šimtmečiais sėkmingai karaliavusias jūrose ir vandenynuose ir be saiko plėšusias indėnų auksą tiek Pietų, tiek Centrinėje, tiek ir Šiaurės Amerikoje. Kur dabar tas auksas, kai su ištiesta ranka iš TVF tenka prašyti paskolinti šimtus milijardų eurų. Ne kitaip ir su lietuvių pamėgta Airija.

Visuose šiuose nesėkmių pavyzdžiuose yra vienas bendras vardiklis. Tai klaidinga, staigiai pasigauta hedonistinė vartojimo filosofija. Metaforiškai šnekant – greitas maistas beveik už dyką, kuris skatina dar daugiau valgyti greito maisto. Ir tada, kai akimirkai žmogelis susimąsto ir sako, palaukit, bet aš neturiu pinigų, jį pradeda apsukriai įkalbinėti geras bankininkas su skeltais nageliais ir po dailia šukuosena paslėptais rageliais. Prašom, imk pinigų kiek nori, tik nieko nedaryk, nesėk, nepjauk, nelaikyk karvių, nes visko yra „Maximoje“. Imk pinigų namui ir ferariui, o paskui jau ten kaip nors iki 2020 metų „susirokuosim“. Po paraliais, ši vilionė įtaigi, kiek žmonių prarijo tą kabliuką, kuris tuoj pat išvirto į bjaurų kablį. Didžiulė darbingoji tautos dalis šiandien dirba be šventadienių vergiškomis sąlygomis Andalūzijos šiltnamiuose, naktinėmis pamainomis Londono olimpinėse stadionų statybose, moterys su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu – pigių motelių kambarinėmis, o vartotojiška filosofija, patyrusi krizės smūgį į pašonę, vėl ima atgauti kvapą.

Galite klausti, o kuo čia dėtos mūsų valdžios, švytuokle keitusios viena kitą? Man regis, dėtos ir vienos, ir kitos, nes privalėjo nuo pat valstybės atkūrimo pasikviesti į talką inteligentiją ir šviesiausius protus, kad tie klotų moralinius ir filosofinius valstybės ir piliečio egzistencijos pamatus. Pasielgta trumparegiškai, tie svertai buvo atiduoti buhalteriams, baudėjams, smulkiems ir stambiems sukčiams, o mūsų gyvenimo turinys, beje, kaip ir aplinkinėse valstybėse, tolydžio menkėjo, kol liko tik rudimentiniai posovietinio valstybingumo apvalkalai. Kraupi vis dažniau į galvą besismelkianti mintis, kad esame neįvykusi valstybė.

Turinys