©FORTEPAN / National Archives, CC BY-SA 3.0
Nepaisant to, kad dauguma Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos bendrų operacijų baigėsi sėkmingai, viena baigėsi taip blogai, kad ne tik pablogino dvišalius santykius, bet ir prisidėjo prie Šaltojo karo pradžios.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:Soviet_and_British_troops_rendezvous_in_the_desert_near_Quazvin.jpg
Raudonoji armija Antrojo pasaulinio karo metais retai kovėsi petys į petį su amerikiečių ar britų kariais mūšio lauke. Jie veikė įvairiais frontais ir įgyvendino savo tikslus. Tačiau buvo užfiksuoti keli bendradarbiavimo epizodai.
Operacija „Countenance“
1941 m. vasarą, kai Vermachto puolimo metu sovietų kariai buvo sparčiai stumiami link Maskvos, Stalinas ir Čerčilis nusprendė atidaryti naują frontą už tūkstančių kilometrų nuo Europos – prieš Iraną. Tokių veiksmų priežastis buvo šios Artimųjų Rytų šalies stiprūs provokiški ryšiai.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:Hurricanes_134_Sqn_RAF_at_Vaenga_1941.jpg
Trečiasis Reichas ne tik turėjo didžiulę įtaką Irano ekonomikai ir politikai, bet ir sukūrė gilų žvalgybos tinklą. Siekdamos likviduoti galimą grėsmę sovietų pietinei sienai ir užtikrinti, kad britai galėtų tiekti ginklus ir šaudmenis į SSRS, 1941 m. rugpjūčio 25 d. abi šalys kartu įsiveržė į Iraną – operacija pavadinta Countenance“.
Jos metu buvo nuverstas Irano šachas Reza Shah, į sostą sėdo Sąjungininkams palankus jo sūnus Mohammadas Reza Pahlavi, valdęs iki pat 1979 metų Irano islamo revoliucijos.
Operacija „Benedict“
Beveik tuo pat metu, kai sovietai ir britai kartu kovojo karščiu alsuojančiame Irane, jie pradėjo bendrą kovą ir užšalusioje Arktyje.
1941 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje į sovietų šiaurinius uostus atvyko 39 „Hurricanes“ naikintuvai, 30 RAF (britų karališkosios oro pajėgos) pilotų ir keli šimtai pagalbininkų.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:%D0%A1%D0%B5%D0%B2%D0%B5%D1%80%D0%BD%D1%8B%D0%B9_%D0%BC%D0%BE%D1%80%D1%81%D0%BA%D0%BE%D0%B9_%D0%BA%D0%BE%D0%BD%D0%B2%D0%BE%D0%B9_%D0%B2_%D0%BF%D0%BE%D1%85%D0%BE%D0%B
Šimtai britų naikintuvų turėjo būti atgabenti į SSRS kaip pagalba kovojant su naciais. RAF pilotų misija buvo išmokyti sovietų kolegas skristi „Hurricanes“ lėktuvais. Tačiau mokymu viskas nesibaigė: britų lakūnai taip pat pakilo į dangų kovoti su vokiečiais ir suomiais.
Arkties vilkstinės
Arkties vilkstinės buvo vienas iš pagrindinių būdų, kaip Vakarai padėjo Sovietų Sąjungai karo metu. Tankai, naikintuvai, kuras, amunicija, žaliavos ir maistas buvo tiekiami masiškai ir suvaidino ne mažesnį vaidmenį galutinėje pergalėje prieš Ašies pajėgas.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:Operation_frantic-b-17s-Ilyushin_Il-2-Shturmovik.png
Kadangi vilkstinių maršrutas ėjo pavojingai arti vokiečių okupuotos Norvegijos, sąjungininkai turėjo griežtai derinti veiksmus, kad apsaugotų laivus, krovinius ir vyrus nuo Luftwaffe (vokiečių oro pajėgos) ir Kriegsmarine (vokiečių karinis laivynas).
Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas vedė konvojus į sovietų pakrantės vandenis, kur pastarieji buvo perduoti saugoti Sovietų Sąjungos Šiaurės laivyno oro pajėgoms ir laivynui.
Operacija „Frantic“
1944 m. vasarį JAV oro pajėgos (USAF) gavo Stalino leidimą panaudoti sovietų aerodromus Vokietijos bombardavimui. Netoli Ukrainos Poltavos miesto, saugomi sovietų priešlėktuvinių pabūklų, buvo dislokuota per 70 amerikiečių bombonešių ir eskadrilės naikintuvų.
©https://uk.wikipedia.org/wiki/%D0%A4%D0%B0%D0%B9%D0%BB:Frantik_22-06-44.jpeg
Ši operacija, pavadinta „Frantic“, turėjo pagerinti dviejų šalių santykius, tačiau jiems smarkiai pakenkė.
1944 m. birželio 22 d. Luftwaffe netikėtai užpuolė aerodromą, sunaikindama daugumą USAF lėktuvų. Amerikiečiai dėl šios nelaimės kaltino sovietus.
Operacija „Frantic“ buvo laikinai sustabdyta. Likę orlaiviai buvo perdislokuoti į Italijos aerodromus. Santykiai tarp likusių amerikiečių ir sovietų aerodromuose tapo itin šalti ir įtempti.
Nors įtampa išaugo, rugpjūtį operacija buvo atnaujinta, nors ir gerokai kuklesniu mastu.
