©National Science Foundation/Peter Rejcek, Atvira licencija
Šis atradimas tiesiogiai keičia mūsų supratimą apie tai, kur Visatoje gali egzistuoti gyvybė.
Giliai Antarktidos širdyje tykšta reiškinys, kuris iš pirmo žvilgsnio labiau primena kadrą iš siaubo filmo nei realią Žemės vietą. Tarp akinamai balto ledo masyvų čia sruvena upelis, nuspalvinantis aplinką ryškia, gilia raudonumu švytinčia spalva. Tai – garsusis Kraujo krioklys (angl. Blood Falls), dešimtmečius stulbinantis mokslininkus ir kaitinantis vaizduotę.
Šis neįtikėtinas gamtos fenomenas trykšta iš Teiloro ledyno. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad po šiuo ledo masyvu beveik 2 milijonus metų buvo aklinai įstrigusi izoliuota požeminio vandens kišenė. Raudonas skystis – tai senovinio ežero liekanos, kurioje laikas tarsi sustojo.
Fizika ir chemija už „kraujo“ paslapties
Savaime suprantama, jokio kraujo čia nėra. Paslaptis slypi unikalioje vandens cheminėje sudėtyje ir fizikinėje reakcijoje su aplinka:
- ekstremalus sūrumas. Požeminis vanduo yra kelis kartus sūresnis už vandenyno vandenį, todėl jis neužšąla net spaudžiant stingdančiam Antarktidos šalčiui;
- geležies koncentracija. Šis rezervuaras yra neįtikėtinai prisotintas geležies amalgamos, kuri milijonus metų buvo grandoma nuo po ledynu esančių uolienų;
- žaibiška oksidacija. Kol vanduo yra po ledu, jame nėra deguonies. Tačiau vos tik išsiveržęs į paviršių ir gavęs sąlytį su oru, geležies prisotintas skystis akimirksniu oksiduojasi – paprasčiau tariant, surūdija. Šis procesas akimirksniu nudažo vandenį ryškia, kraują primenančia spalva, kuriančia dramatišką kontrastą su nesugadintu, baltu ledo fonu.
Natūrali laboratorija: raktas į gyvybę kosmose
Kraujo krioklys nėra tik vizualinis stebuklas. Biologams ir astrobiologams ši vieta tapo neįkainojama natūralia laboratorija. Išanalizavę raudonąjį vandenį, tyrėjai jame rado ekstremofilinių mikroorganizmų – bakterijų, kurios sugebėjo išgyventi absoliučioje izoliacijoje beveik du milijonus metų.
Šios gyvybės formos klesti aplinkoje, kurioje visiškai nėra šviesos, nėra laisvojo deguonies, o druskos koncentracija yra pražūtinga daugumai žinomų organizmų. Vietoj fotosintezės šios bakterijos energiją išgauna skaidydamos sulfatus ir geležies junginius.
Šis atradimas tiesiogiai keičia mūsų supratimą apie tai, kur Visatoje gali egzistuoti gyvybė. Mokslininkai mano, kad analogiškos sąlygos gali egzistuoti ir kituose mūsų saulės sistemos kūnuose. Tai suteikia stiprių vilčių ieškant nežemiškos gyvybės pėdsakų po lediniais Jupiterio palydovo Europos ar Saturno palydovo Encelado vandenynais.
Kraujo krioklys išlieka keistu ir žaviu reginiu, primenančiu, kad mūsų planeta vis dar slepia mokslo fantastikos vertas paslaptis. Tai gyvas įrodymas, kad gyvybė randa būdą suvešėti net pačiose atšiauriausiose ir labiausiai nesvetingose aplinkose.
