„Komjaunimo karalius“ – kodėl Stalinas apdovanojo Rumunijos karalių, kuris buvo Hitlerio sąjungininkas: viską lėmė vienas žingsnis, apie kurį nenutuokė net patys vokiečiai (Foto, Video)

Maskvoje Rumunija juokaujamai buvo vadinama „socialistinė monarchija“, o pats Rumunijos karalius Michaelas I buvo žinomas kaip „komjaunimo karalius“.

Sunku apibūdinti Michaelą I (rumuniškai Mihai I) kaip laimingą karalių. Jis du kartus užėmė Rumunijos sostą ir abiem atvejais turėjo vaidinti įtakingesnių politinių jėgų marionetės vaidmenį.

Tačiau daugiausia jo dėka Rumunija sėkmingai ir laiku pakeitė savo pusę paskutiniuose Antrojo pasaulinio karo etapuose, ir išvengė nacių Vokietijos okupacijos (kaip nutiko Vengrijai).

Karalius be valdžios

Rumunijos Karalystės klestėjimo laikotarpis prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai neseniai dominavusios Europos valstybės vis dar gulėjo griuvėsiuose.

Pasinaudodama savo kaimynų silpnumu, ji atėmė iš jų dideles teritorijas, kuriose gyveno etniniai rumunai arba etniškai susiję moldavai ir kurias rumunai laikė savo protėvių žemėmis.

1927 m., mirus Ferdinandui I, jo anūkas Michaelas paveldėjo „Didžiosios Rumunijos“ sostą, kaip tuo metu dažnai vadinta ši Balkanų šalis. Jam nebuvo nė šešerių metų.

Iš pradžių sostas buvo skirtas jo tėvui - karūnos princui Karoliui, tačiau kilus skandalingam nesantuokiniam romanui, pastarasis buvo priverstas atsisakyti teisės į karūną ir 1925 m. išvyko iš šalies.

Trumpą laiką Michaelas I karaliavo globojant regentams. 1930 m. vyriausybe nepatenkintos opozicijos kvietimu, tremtinys karūnos princas Karolis grįžo į Rumuniją. Jis nušalino savo sūnų ir buvo karūnuotas kaip Karolis II. Nepaisant to, Michaelas buvo paskirtas sosto įpėdiniu.

Po dešimties metų šalį ištiko gili politinė krizė – jos kaimynai, atgavę jėgas, siekė susigrąžinti kažkada prarastas teritorijas. Rumunija buvo priversta perleisti Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną Sovietų Sąjungai, o Šiaurės Transilvaniją – Vengrijai.

Praradus dideles teritorijas, šalį apėmė visuomenės nepasitenkinimo banga ir Karolio II populiarumas smuko žemyn. 1940 m. rugsėjo 6 d. šalies ministras pirmininkas generolas (nuo 1941 m. rugpjūčio 21 d. – maršalas) Ionas Antonescu, gavęs Geležinės gvardijos nacionalistų partijos paramą, privertė karalių atsisakyti sosto. Tačiau Antonescu nedrįso panaikinti monarchijos institucijos, kuri vis dar buvo labai gerbiama šalyje.

Buvęs karalius Karolis II antrą ir paskutinį kartą paliko Rumuniją, o jo sūnus Michaelas I vėl tapo karaliumi, dar kartą netekęs jokios politinės įtakos.

Visa valdžia buvo sutelkta Antonescu rankose, kuris 1941 m. sausio mėn. buvo paskelbtas šalies lyderiu - Conducător (titulas, lygiavertis fiureriui ar duce).

Rumunija prisijungė prie Vokietijos sąjungininkų stovyklos ir tikėjosi atkurti prarastas žemes padedant Trečiajam reichui.

Hitlerio sąjungininkas

„Šį sprendimą priėmė Antonescu ir su manimi net nebuvo konsultuojamasi“, - taip buvęs karalius Michaelas I 2011 metais komentavo Rumunijos įstojimą į Antrąjį pasaulinį karą ir invaziją į Sovietų Sąjungą nacistinės Vokietijos pusėje.

Tačiau 1941 m. kreipdamasis į tautą, karalius karą prieš SSRS pavadino „šventu“ ir, tęsiantis sparčiam vokiečių ir rumunų kariuomenių puolimui, išsiuntė Rumunijos diktatoriui Antonescu telegramą, išreiškiančią jam dėkingumą. Karalius asmeniškai lankė rumunų kariuomenę fronte ir įteikė medalius pasižymėjusiems kariams.

Michaelo požiūris į karinę kampaniją pradėjo keistis 1942 m. Jis pradėjo atvirai reikšti nuomonę, kad kariai į Rytų frontą turi būti siunčiami tik tuo atveju, jei Rumunijai bus garantuotas Šiaurės Transilvanijos (tuo metu priklausiusios kitai Vokietijos sąjungininkei Vengrijai) grąžinimas.

Po Stalingrado katastrofos (1943 m.) karalius tapo aktyviu sąmokslo, siekiusio nuversti Antonescu vyriausybę ir išvesti šalį iš karo, dalyviu. Jis užmezgė ryšius su režimui priešingų politinių jėgų lyderiais, antihitlerinės koalicijos šalių atstovais ir nusivylusio Rumunijos aukščiausio elito dalimi.

Ilgą laiką nei vokiečiai, nei pats Conducător neįtarė, kad planuojamas perversmas. „Rumunijoje viskas ramu. Karalius Michaelas yra geriausias Rumunijos ir Vokietijos aljanso stiprumo garantas“, - Berlynui reguliariai pranešdavo Vokietijos ambasadorius Bukarešte Manfredas von Killingeris.

Tęsinys kitame puslapyje: