Šį kartą atsakymo į klausimą apie Marse egzistuojančios gyvybės tikimybę ėmė ieškoti ne astronomai ar astrofizikai, o paprasti biologai. Žinoma, į Marsą jie nekeliavo, o ir kosminių zondų persiųstų duomenų analize nesusigundė – ėmėsi gana keistos veiklos – tyrinėti Australijos ežerus, kuriuose pastebimas padidėjęs vandens rūgštingumas ir bendras druskingumas.

Pagal kai kurias mokslininkų hipotezes, kai kuriuose Marso regionuose vis dar galėtų egzistuoti pakankamai rūgštūs ežerai su padidintu druskų kiekiu. Žinoma, jeigu tokiu ežerus iš tiesų pavyktų aptikti, taptų labai įdomu, ar tokioje aplinkoje gali išgyventi bent jau tokia gyvybė, kurią mes įpratę stebėti.

Būtent tokių tikslų vedini biologai ėmė tyrinėti hipotetiškai panašios sudėties Australijos ežerus ir juose sutinkamą gyvybę. Po pirminių tyrimų paaiškėjo kai kurios tendencijos – kuo didesnė vandenyje ištirpusių mineralų įvairovė, tuo įvairesnė ir sutinkama gyvybė. Kartu su šio fakto nustatymu, analizuojant surastų gyvūnų DNR pavyko atrasti daugiau nei 40 naujų, mokslui dar nežinomų, gyvybės formų.

Žinoma, daryti kažkokias sąsajas su Marsu vis dar pernelyg anksti ir be to, per mažai turimą duomenų, tačiau tokie rezultatai prideda entuziazmo tolesniems nežemiškos gyvybės ieškojimams. Net jei ir nepavyktų surasti Marso paviršiuje skysto vandens telkinių, jų būtų galima ieškoti jau po surastais ledynais – nors tokios vandens egzistavimas irgi neįrodytas, tačiau modeliavimo rezultatai rodo, jog tai visai tikėtina galimybė.

Išsamiau apie biologų tyrimus ir tikslus galite paskaityti space.com puslapyje.

Tiesa, nežemiškos gyvybės paieškos pačioje Žemėje – jau ganėtinai sena idėja, kurią vieni mokslininkai kritikuoji, kiti labai aktyviai propaguoja. Vienas iš aktyviausių šios hipotezės šalininkų - Arizonos universiteto fizikos profesorius Paul Davies. Jis jau pernai metais aktyviai ragino mokslininkus „medžioti“ nežemišką gyvybę arseno ežeruose arba giliavandenių terminių šaltinių krateriuose. 

Kas liečia gėlavandenius terminius šaltinius, juose gyvybės tikrai yra – daugiau nei 2500 metrų gylyje šalia hidroterminių šaltinių Ramiajame vandenyje, netoli nuo Naujosios Zelandijos krantų biologai pernai metais pastebėjo šilumą „mėgstantį“ kirminą Pompeii bei su juo gyvenančias bakterijas. Galbūt kažkur šalia slepiasi ir kažkas labiau intriguojančio?

Tačiau dėl arseno ežerų hipotezė „kiek radikali“ tarkim profesorius Colinas Pillingeris, vadovavęs „Beagle 2“ nusileidimui į Marsą, apie šią idėją išreiškė skeptišką požiūrį. Jis pasakė: „Aš teikiu pirmenybę moksliniams faktams, o ne mokslinei fantastikai. Tik bepročiai galėtų ieškoti arsenu pagrįstos gyvybės.“

Vis dėl to, profesoriaus C. Pillingerio manymu, vertinant visas šiandien prieinamas kosminių tyrimų galimybes, nežemišką gyvybę labiausiai tikėtina rasti Marse.

Skeptiškas mokslininkų požiūris į iškeltas hipotezes profesoriaus Paul Davies nelabai ir tejaudina – per šiais metais vyksiantį Karališkosios bendrijos susitikimą jis ir toliau ketina skaityti pranešimą, siekdamas įrodyti, jog egzistuoja nežemiškas protas, o tai įrodyti galima panaudojant Žemėje rastus pavyzdžius. Karališkosios draugijos susitikime dalyvaus NASA, Europos kosmoso agentūros ir Jungtinių Tautų Kosminės erdvės biuro atstovai. Posėdis organizuojamas minint penktąsias Nežemiškojo proto paieškos programos (SETI) metines. Šia proga profesorius P. Daviesas įsitikinęs, jog „mes turime atsisakyti minties, kad nežemiškosios civilizacijos siunčia mums kažkokias specialias žinutes, ir taikyti naują požiūrį.“

Jo manymu, nežemiškos gyvybės reikia ieškoti dykumose, ugnikalnių krateriuose, druskinguose ežeruose ir išdžiūvusiuose Antarkties slėniuose – vietose, kur įprastos gyvybės rūšys neišgyvena. Jo manymu, tokiose vietose galima tikėtis rasti keistų mikrobų, priskiriamų „šešėlinei biosferai“.