©Markhamilton, CC BY-SA 2.5
XIX amžiaus pabaigoje geležinkeliai pradėjo transporto revoliuciją, tačiau su tuo kilo viena netikėta problema.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:Comparative-time-table.jpg
Anuomet nebuvo standartizuoto laiko ir kiekvienas miestas turėjo savo laiką, kuris nuo kaimynų kartais skirdavosi keliomis valandomis. Geležinkelio keliautojams tai sukėlė didelių nepatogumų, nes jie negalėjo pasakyti, kada traukinys atvyks į tam tikrą stotį ir kiek truks kelionė, nes atvykimai ir išvykimai pagal geležinkelio tvarkaraščius buvo paskelbti vietos laiku.
Keleivių labui 1857 m. viename geležinkelio vadove buvo paskelbtas vietos laikas maždaug šimte Amerikos miestų, palyginti su vidurdieniu Vašingtone, ir jūs galite pamatyti, kokia rimta tai buvo problema.
©Daniel Case, CC BY-SA 3.0
Standartizuoto laiko poreikis tapo aktualus ne tik geležinkeliams, bet ir pašto skyriui bei telegrafo įmonėms. Britai turėjo geresnę nuojautą nei amerikiečiai ir dar 1840-aisiais „Great Western Railway“ („Didysis Vakarų geležinkelis“) bendrovė standartizavo savo laiką pagal vietinį Grinvičo laiką, kur buvo JK Karališkoji observatorija.
Kasdien geležinkelio stotys, esančios „Great Western Railway“ maršrute, gaudavo laiko signalus telegrafu iš Grinvičo, o stoties meistrai pagal tai nustatydavo ir sureguliuodavo savo laikrodžius.
©US Central Intelligence Agency
1870 m. liberalų meno kolegijos direktorius Charlesas F. Dowdas pasiūlė Amerikai pasekti šiuo pavyzdžiu ir pasiūlė padalinti šalį į keturias laiko juostas, esančias aplink Vašingtono dienovidinį. Tai buvo pirmas kartas, kai bet kuri šalis pasiūlė kelias laiko juostas.
Tačiau Dowdo pasiūlymai dažniausiai buvo ignoruojami. Vienas iš žinomų geležinkelio vadovų netgi tvirtino, kad šimtmečius gyvavusi vietinė laiko sistema „ir jos turima literatūra, manieros ir žmonių papročiai akivaizdžiai negali viršyti didžiausios šalies galios – geležinkelių.“
Ironiška, kad Dowdas žuvo po lokomotyvo ratais 1904 m.
©https://www.pinterest.com/pin/817403401124360118/
Pirmasis žmogus, pasiūlęs nuosekliai suvienodinti laiką visame pasaulyje, buvo Stanfordas Flemingas, Kanados Ramiojo vandenyno geležinkelio vyriausiasis inžinierius. 1876 m. jis pasiūlė naudoti Grinvičo dienovidinį vietoj Vašingtono. Didžiosios Britanijos vyriausybė buvo tokia patenkinta pasiūlymu, kad persiuntė Flemingo pasiūlymą 18 užsienio šalių ir įvairioms mokslo įstaigoms Anglijoje.
Universalų pasaulinį laiką pradėjo suprasti ir kitos organizacijos, tačiau ne visi džiaugėsi savavališku pagrindinio dienovidinio vietos pasirinkimu Grinviče. Škotijos karališkasis astronomas profesorius Piazzi Smyth teigė: „Jei turėjo būti bendras pagrindinis dienovidinis, kodėl gi ne Egipto Didžioji piramidė?“
©diamond geezer, CC BY-NC-ND 2.0
Kiti taip pat išreiškė nepasitenkinimą. Bolonijos astronomai norėjo, kad pagrindinis dienovidinis būtų Jeruzalėje. Ženevos geografas norėjo, kad pagrindinis dienovidinis eitų tiesiai per Beringo sąsiaurį, skiriantį Rusiją ir JAV.
Ilgainiui 1881 metais Venecijoje bvo surengta Tarptautinė dienovidinių konferencija, kuri sprendė šiuos klausimus. Astronomai nusprendė, kad pagrindinis dienovidinis turi praeiti per aukščiausios klasės astronomijos observatoriją, ir, remdamiesi šiais kriterijais, atmetė daugybę nominacijų, tokių kaip Azorai, Tenerifė, Jeruzalės šventykla ir Gizos piramidė.
Tęsinys kitame puslapyje:
©FredA, CC BY-SA 3.0
©Poulpy, CC BY-SA 3.0
