Mėnulis ir Marsas reikalauja „raumenų“.

Ar žinojote, kad moderniausių šių laikų erdvėlaivių skaičiavimo galia nusileidžia jūsų senam „iPhone“? Tai nėra inžinierių aplaidumas. Tai – kova už išgyvenimą ten, kur viena saulės dalelė gali sudeginti milijonų vertą įrangą.

Kodėl kosmose karaliauja „vėžliai“?

Šiuolaikiniai kosminiai aparatai vis dar pasikliauja dešimtmečių senumo procesorių architektūromis. Priežastis paprasta: atsparumas, o ne greitis.

• Radiacija. Atvirame kosmose skriejančios dalelės „iškepa“ standartinius lustus.
• Patikimumas. Procesorius privalo veikti dešimtmečius be galimybės jį perkrauti ar pakeisti.
• Kaina. Sukurti radiacijai atsparų (angl. radiation-hardened) komponentą trunka ilgiau, nei pasikeičia trys vartotojų elektronikos kartos.

Mėnulis ir Marsas reikalauja „raumenų“

Tačiau laikai keičiasi. Ambicingos misijos į Mėnulį ir Marsą nebegali pasikliauti vien ryšiu su Žeme. Astronautams ir autonominiams zondams reikia milžiniškos galios čia ir dabar:

• autonomija. Erdvėlaiviai privalo patys priimti sprendimus per milisekundes;
• mokslas. Milžiniški duomenų kiekiai turi būti apdorojami vietoje, o ne siunčiami mėnesiais;
• išgyvenimas. Sudėtingos gyvybės palaikymo sistemos reikalauja nepertraukiamo ir greito skaičiavimo.

HPSC projektas: 100 kartų greičiau

NASA inicijuotas „High Performance Spaceflight Computing“ (HPSC) projektas ruošia tikrą proveržį. Kuriamas naujos kartos radiacijai atsparus procesorius, kuris savo našumu dabartinius standartus pranoks iki 100 kartų.

Tai nėra tiesiog evoliucija – tai šuolis, kuris leis kosminiams aparatams „matyti“ ir „mąstyti“ taip, kaip iki šiol buvo įmanoma tik mokslinės fantastikos filmuose. Kol senieji procesoriai saugojo misijas nuo klaidų, naujasis HPSC suteiks joms intelektą, reikalingą užkariauti giliąją visatą.