©outinthetrenches, CC BY-SA 4.0
Trys praleistos progos sutramdyti Kimų režimą.
Pasauliui stebint vis labiau kaistančią atmosferą Artimuosiuose Rytuose, kyla nepatogus klausimas: kodėl Vašingtonas pasiruošęs smogti Teheranui, tačiau demonstruoja neįtikėtiną kantrybę Pchenjanui? Ekspertas atskleidė, kad atsakymas slypi ne tik branduolinėse galvutėse.
Nors abi šalys JAV retorikoje ilgą laiką buvo vadinamos „blogio ašies“ dalimi, Baltųjų rūmų strategija jų atžvilgiu skiriasi kaip diena ir naktis. Pusano nacionalinio universiteto tarptautinių santykių profesorius Robertas E. Kelly leidinyje „19FortyFive“ rėžė tiesiai: tikroji priežastis yra ne tik ginkluotė, bet ir tai, kas vyksta už kaimyninių valstybių durų.
Sąjungininkų faktorius: kas kursto ugnį, o kas lieja vandenį?
Pasak R. E. Kelly, esminis skirtumas tarp Irano ir Šiaurės Korėjos atvejų yra vietinių sąjungininkų pozicija.
„Pradėti prevencinį karą prieš Iraną jau seniai yra kur kas realiau nei prieš Šiaurės Korėją. Kodėl? Nes mūsų sąjungininkai Artimuosiuose Rytuose – Izraelis ir Persijos įlankos valstybės – faktiškai spaudžia JAV imtis veiksmų prieš Teheraną“, – aiškina profesorius.
Tuo tarpu Šiaurės Rytų Azijoje situacija priešinga. JAV sąjungininkai – Pietų Korėja ir Japonija – į bet kokią karinę eskalaciją žiūri su siaubu, suvokdami, kad pirmosios raketos skries būtent į jų miestus. Seulas nuolat stabdo bet kokius Vašingtono kėslus naudoti jėgą, baimindamasis totalaus sunaikinimo.
Trys praleistos progos sutramdyti Kimų režimą
Istorija rodo, kad JAV turėjo tris realius šansus jėga pakeisti Šiaurės Korėjos kursą, tačiau kaskart kažkas pakišdavo koją:
- 1994 metai. Billas Clintonas buvo arčiausiai sprendimo smogti, tačiau buvusio prezidento Jimmy Carterio diplomatinis įsikišimas ir Seulo paniška baimė sustabdė karinę mašiną;
- 2003 metai. George’as W. Bushas įtraukė Šiaurės Korėją į „blogio ašį“, tačiau tuo metu JAV resursai buvo beviltiškai įstrigę Irake ir Afganistane;
- 2017 metai. Donaldas Trumpas garsiai grasino „ugnimi ir įniršiu“, tačiau Pchenjanas jau turėjo veikiantį branduolinį skydą. Kaina tapo per didelė – bet koks smūgis būtų sukėlęs globalią katastrofą.
Irano scenarijus: ne tik bombos, bet ir sausumos invazija?
Dabar situacija su Iranu pasiekė kritinį tašką. Skirtingai nei Pchenjanas, Teheranas dar neturi pilno branduolinio arsenalo, o tai suteikia Vašingtonui iliuziją, kad „dar ne vėlu“.
Tačiau ekspertas įspėja: jei bus nuspręsta siekti tikrojo tikslo – režimo pakeitimo ir laisvos laivybos Hormūzo sąsiauryje be iraniečių diktuojamų sąlygų – vien oro smūgių neužteks. Tai greičiausiai pareikalautų masinės sausumos invazijos, kurios pasekmės būtų nenuspėjamos visam pasauliui.
Ar Vašingtonas vėl užlips ant to paties grėblio, ar regioninių sąjungininkų spaudimas nugalės sveiką protą? Atsakymas gali paaiškėti greičiau, nei tikimės.
