Kodėl „Concorde“ skraidė ten, kur kitiems mirtis? Paslaptis, kurią žinojo tik išrinktieji

Lėktuvo korpusas dėl trinties įkaisdavo iki 127°C.

Dauguma mūsų esame įpratę pro lėktuvo langą matyti debesis 10 kilometrų aukštyje. Tačiau legendinis „Concorde“ skriejo dvigubai aukščiau – 18 kilometrų aukštyje, kur dangus pradeda juoduoti, o žemės kreivumas matomas plika akimi. Tai nebuvo tiesiog prabanga ar noras pasipuikuoti. Tai buvo brutali fizika ir kova už išlikimą.

„Mirties zona“ paprastiems lėktuvams

Dauguma keleivinių lėktuvų sklando maždaug 9-10 km aukštyje. Kodėl jie nekyla aukščiau? Atsakymas paprastas: jiems ten neužtektų oro skristi.

Kylant aukštyn, oras retėja. Paprastam lėktuvui tai sukuria mirtinus spąstus. Norint išlaikyti keliamąją galią retame ore, lėktuvas turi skristi greičiau. Tačiau čia atsiranda fizikos barjeras – garso greitis aukštyje sumažėja. Įprastas lėktuvas patenka į „karsto kampą“ (angl. coffin corner): jei skrisi lėčiau – nukrisi (smigsi), jei skrisi greičiau – viršysi garso greitį, kuriam tavo lėktuvo konstrukcija tiesiog nepritaikyta ir subyrėsi į gabalus.

„Concorde“: viršgarsinis monstras

„Concorde“ šių problemų neturėjo, nes jis buvo sukurtas laužyti taisykles. Kadangi tai buvo viršgarsinis orlaivis, jis privalėjo skristi ten, kur pasipriešinimas mažiausias.

• Mažesnė trintis – didesnis efektyvumas. 18 kilometrų aukštyje oras toks retas, kad milžinišku greičiu (virš 2100 km/h) skriejantis lėktuvas patiria kur kas mažesnę trintį. Tai leido sutaupyti tonas degalų, kurie skrendant žemiau tiesiog išgaruotų kovojant su oro pasipriešinimu.
• Saugus atstumas nuo spūsčių. Kol paprasti „Boeing“ ir „Airbus“ grūsdavosi perpildytuose oro koridoriuose 10 km aukštyje, „Concorde“ turėjo nuosavą greitkelį stratosferoje. Ten nebuvo nei turbulencijos, nei kitų lėktuvų, nei paukščių.
• Termodinaminė būtinybė. Skrendant dukart greičiau už garsą, lėktuvo korpusas dėl trinties įkaisdavo iki 127°C. Jei „Concorde“ būtų bandęs tokį greitį pasiekti tankiame ore žemiau, jis tiesiog būtų išsilydęs.

„Concorde“ skrydis 18 000 m aukštyje buvo inžinerinis šedevras, įrodęs, kad norint pasiekti neįmanomą, reikia pakilti virš visų kitų – tiesiogine prasme. Šiandien, kai šie paukščiai nutupdyti muziejuose, dangus vėl tapo „žemas“ ir lėtas.