Ko laukti rugsėjo naktimis: įmantrūs žvaigždžių raštai ir įspūdingas Mėnulio užtemimas

„Miškais ateina ruduo“, – yra rašęs Marius Katiliškis ir jis, žinoma, buvo teisus. Nuotaikingą vasaros žalumą rugsėjis kantriai, neskubėdamas perdažo liūdnesniais, niūresnį metų laiką pranašaujančiais atspalviais.

Mūsų protėviai neabejojo: jei šermukšnio uogos raudonos ir jų daug – ruduo bus šlapias, klevai auksu pasidabino – po mėnesio lauk darganų, o jei voratinkliai rudens pradžioje žemę užkloja – dar ilgai bus geras oras.

Vis dėlto jau žiloje senovėje pastebėta, jog lemtingi pokyčiai gamtoje prasideda ne sulig kalendorine rudens pradžia, o po lygiadienio – rugsėjo 22-osios – momento, kuomet dienos ir nakties ilgumas išsilygina, ir netrukus tamsa mažais žingsneliais ima lenkti šviesųjį paros metą...

Senovės romėnai pirmąjį rudens mėnesį vadino Septemberiu (lot.k. septimus – septyni), t.y. Septintuoju, kadangi Naujieji tuomet buvo skaičiuojami nuo kovo.

Tuo tarpu baltiškojoje kultūroje rugsėjo mėnesio pavadinimas susijęs su darbais, būdingais šiam metui – dirva ruošiama rugiams, kuriuos reikia pasėti, kad grūdas suspėtų sudygti ir suželti, sustiprėti ir žiemos miegui pasiruošti. Iš seniausių tautosakinių šaltinių taip pat žinome, jog Rugsėjis dar buvo vadintas Rugio, Viržių, Rudupio, Vėsulinio, Šilinio, Paukštlėkio vardais.

Susiklosčius palankioms oro sąlygoms, rugsėjis tinkamas ne tik pasidžiaugti užsilaikiusia vasaros šiluma nenumaldomai trumpėjančiomis dienomis, tačiau ir kerinčiu dangaus skliautu ilgėjančiomis bei tamsėjančiomis įsibėgėjančio rudens naktimis: vis ryškesnis darosi Paukščių Takas, tviska įmantrūs didesnių ir mažesnių žvaigždynų raštai, vakaro sutemose sužimba planetos, o mėnesio viduryje sulauksime ir Mėnulio užtemimo...

Didieji rugsėjo žvaigždynai ir planetų matomumo sąlygos

Didžiuosius rudens pradžios žvaigždynus atpažinti nėra sudėtinga. Pirmiausia raskite gerai žinomus, aiškiai matomus Grįžulo Ratus (Ursa Major, Ursa Minor), mūsų geografinėje platumoje nuolat spindinčius šiaurinėje skliauto dalyje. Virš jų – beveik zenite – lengvai pastebimas Cefėjas (Cepheus), taip pat Kasiopėja (Cassiopeia).

O toliau, jau pagal laikrodžio rodyklę, t.y. į rytus – Persėjas (Perseus), kuriame net paprastu žiūronu galima įžiūrėti padrikąjį to paties pavadinimo žvaigždžių spiečių (kataloginis numeris – NGC 869).

Vežėjo (Auriga) žvaigždynas su savo geltonąja Kapela; galingasis Tauras (Taurus), atpažįstamas pagal oranžinio atspalvio Aldebaraną.

Verta paminėti, jog šioje dangaus dalyje, ties viršutine pastarojo žvaigždyno riba mirguliuoja Plejados (Pleiades) – puikiai plika akimi matomas padrikasis žvaigždžių spiečius, mūsų protėvių Sietynu vadintas ir įvairiausiais pasakojimais apipintas, mat svarbų agrarinio kalendoriaus laikotarpį ženklinęs...

Dar toliau į pietus – dailioji Andromeda, kurioje rugsėjo naktimis ima boluoti per daugiau nei du milijonus šviesmečių nutolusi mūsų Galaktikos sesuo dvynukė – Andromedos galaktika (Andromedos ūkas).

Idealiomis stebėjimo sąlygomis mažutėlį pailgos formos debesėlį įmanoma išvysti ir be jokios papildomos optinės įrangos, ką jau kalbėti apie galingesnį žiūroną ar nedidelį teleskopą...

Po Andromeda ant pietų horizonto kone atsigulęs Banginis (Cetus), o kiek dešiniau nuo jų spindi Pegasas (Pegasus) ir Vandenis (Aquarius).

Vakarinėje skliauto dalyje tiesiog ant Paukščių Tako savo sparnus išskleidžia baltuoju Denebu pasipuošusi Gulbė (Cygnus) bei gelsvąja Altayro žvaigžde pažymėtas Erelis (Aquila).

Menamąjį ryškiausiųjų žvaigždynų žiedą šiaurės vakaruose uždaro galingasis Heraklis (Hercules) bei Drakonas (Draco), kurio uodega įsirango tarp Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų.

Rugsėjį matomos net keturios planetos, tiesa, joms išvysti prireiks atidumo ir kantrybės. Antai Venera beveik visą mėnesį tirštėjančiose sutemose trumpai spindi arti vakarų horizonto ir nusileidžia paskui Saulę, tad šią planetą stebėti dar sudėtinga.

Kiek geresnės Marso ir Saturno stebėjimo galimybės: abi šios planetos greta viena kitos po saulėlydžio gan neaukštai sužimba pietvakarinėje dangaus pusėje, tačiau skliaute užsibūna ilgiau nei Venera – Žieduotoji planeta už horizonto slepiasi maždaug 22 val., o netrukus savo dangiškąją kelionę baigia ir Marsas.

Verta pažymėti, jog baigiantis rugsėjui Raudonosios planetos stebėjimo sąlygos po truputį gerėja – jos ir Saturno keliai išsiskiria, ir mėnesio pabaigoje Marsas spindi pastebimai ilgiau...

Na, o dievų tarpininkas vikrusis Merkurijus pasirodo tik atkakliausiems stebėtojams: paskutinę mėnesio dekadą šio reto mūsų geografinių platumų svečio, panašaus į blausią žvaigždelę, dairytis reiktų rytuose visai arti horizonto prieš pat Saulės patekėjimą tiesiog po Liūto (Leo) žvaigždynu. Sėkmės!

Mažieji Paukščių Tako žvaigždynai – akyliausiems stebėtojams

Iš tiesų, giedra rudens naktis tiesiog užburia tūkstančių žvaigždžių mirgėjimu, paslaptingai tirpstančiu balzganuose iš rytų į vakarus vilnijančiuose Paukščių Tako rūkuose...

Jų miglose beveik išnyksta kontrastas tarp šviesiųjų kosminių žiburėlių ir tamsaus dangaus fono, todėl rasti bei atpažinti nedidelius Paukščių Tako žvaigždynus – Delfiną (Delphinus), Skydą (Scutum) ir Laputę (Vulpecula) – yra tikras iššūkis mažiau įgudusiai akiai.

Iš mažųjų Paukščių Take skendinčių žvaigždynų, ko gero, lengviausiai pastebimas nedidukas, tačiau savitas Delfinas, spindintis pietvakarinėje skliauto dalyje tarp kur kas didesnių Pegaso, Gulbės ir Erelio žvaigždynų. Penkios pagrindinės jo žvaigždės primena iš Pieno Upės – Paukščių Tako – gelmės išnyrantį delfiną.