Naujame tyrime iš Švedijos pažymima, kad 8 000 metų senumo sudaužytų žmonių kaukolių – iš dviejų tebestirksojo mediniai smaigai – palaidojimo vietos atradimas, archeologus gerokai suglumino.

Naujame tyrime iš Švedijos pažymima, kad

metų senumo sudaužytų žmonių kaukolių – iš dviejų tebestirksojo mediniai smaigai – palaidojimo vietos atradimas, archeologus gerokai suglumino.

Radinį sunku tyrinėti: akmens amžiuje šis kapas buvo mažo ežero dugne, tad kaukolės buvo po vandeniu. Be to, kape rasti mažiausiai 11 suaugusiųjų palaikai, ir tik vienas turėjo žandikaulį, sakė tyrėjai.

Kapavietėje buvo ir kitų žandikaulių, tačiau nė vieni, išskyrus kūdikio, nebuvo žmonių. Kasinėdami archeologai rado įvairių gyvūnų kaulų, taip pat atskirtų žandikaulių ir rankų bei kojų (visi – dešinės kūno pusės), sakė vienas iš tyrimui vadovavusių mokslininkų Fredrik Hallgren, archeologas iš Kultūrinio paveldo fondo Västerås, Švedijoje.

„Čia yra labai sudėtingo, labai struktūrizuoto ritualo pavyzdys,“ sakė Hallgren

. „Nors negalime dešifruoti šio ritualo reikšmės, negalime nesistebėti šios priešistorinių medžiotojų-rinkėjų veiklos sudėtingumu.“

Žalojantys smūgiai

Senovinėje kapavietėje yra 11 suaugusiųjų (kaukolės ir keli kaulai) ir beveik visas skeletas kūdikio, kuris tikriausiai gimė negyvas arba mirė netrukus po gimimo. Kai kurių liekanų lytį nustatyti buvo sunku, tačiau mažiausiai trys suaugusiųjų palaikai priklausė moterims, o šeši ar septyni – vyrams, sakė tyrėjai.

Tyrime rašoma, kad septynių suaugusiųjų, tarp kurių ir dvi moterys, kaukolėse aptikti „

“ ženklai. Bet šios traumos jų nenužudė, bent jau ne iš karto, nes visose kaukolėse matėsi gijimo ženklai, pažymėjo Hallgrenas.

„Kažkas po to jais rūpinosi ir ir gydė“, sakė jis.

Analizė kiek nušvietė šią senovėje vykusią skerdyklą: dauguma traumų – virš ausų linijos, o tai rodo, kad traumos – smurto tarp žmonių rezultatas,“ sakė Hallgrenas. Be to, vyrams traumos dažniausiai buvo

, o moterų sužeidimai buvo pakaušio srityje, teigė tyrėjai.

Dar keistesni dviejose kaukolėse rasti mediniai smaigai. Vienas buvo nulūžęs, bet kitas sveikas, maždaug pusmetrio ilgio, ir abu veikiausiai buvo naudojami kaip kaukolių rankenos ar laikikliai, sakė Hallgrenas. Kaukolės su nulūžusius smaigu viduje tyrėjai rado šiek tiek smegenų audinio.

Tai, kad per

metų smegenys nesuiro, liudija, kad asmuo vandenyje atsidūrė netrukus po mirties. Tačiau kai kurios kitos kaukolės galėjo būti sudėtos po mirties praėjus ir daugiau laiko, – gal anksčiau jos buvo palaidotos kažkur kitur, pastebi Hallgrenas.

Paslaptingoji struktūra

Ši keistoji kapavietė akmens amžiuje galėjo būti paslėpta nuo akių, ir vietą išduotų tik keli iš vandens kyšantys smaigai, sako Hallgrenas. Kad ir kas kūrė šį kapą, statybą pradėjo, ežero dugne iš didelių akmenų ir medinių virbų sudarydami plokščią, maždaug 12 m×14 m struktūrą, tad kiekviena kraštinė maždaug mokyklinio autobuso ilgio.

Kaulai ant akmenų buvo sudėlioti tam tikra tvarka; archeologai aptiko žmogaus liekanas struktūros centre,

pietinėje dalyje, ir galiausiai, stambių gyvūnų – laukinio šerno, tauriojo elnio, briedžio ir stirnos, – pietrytinėje akmenų platformos dalyje.

„Tai labai paslaptinga struktūra. Iš tiesų nesuprantame, kodėl jie visa tai darė ir kodėl viską sudėjo po vandeniu“

– Fredrik Hallgren

Nors ir paslaptinga, povandeninė kapavietė turi ir šviesiąją pusę: ji gerai išsilaikė vėlesnėms kartoms. Ežero dugne mažai deguonies, tad deguonį naudojantys organizmai negalėjo suardyti kaulų. O kadangi regiono pagrindą sudaro klintys, dirva buvo labiau šarminė ir kaulų neardė rūgštūs lietūs ar rūgštūs gruntiniai ar požeminiai vandenys, sakė Hallgrenas

Laikui bėgant, ežerą užgožė nendrės ir jis virto pelke. Galiausiai pelkę apaugo miškas, tačiau apylinkės vis viena liko šlapios. Archeologai iš pradžių tyrinėjo šį plotą — išsidėsčiusį Kanaljorden archeologinėje radimvietėje, Švedijos rytinėje–centrinėje dalyje — ieškodami artefaktų, prieš pradedant naujo geležinkelio ir tilto statybą. Aptikę keistąją povandeninę kapavietę, jie iš karto ėmėsi darbo, ir kasinėjo nuo 2009 iki 2013.

„Durpės tebebuvo šlapios,“ sakė Hallgrenas. „Kai kuriose vietose reikėjo laikyti įjungtą elektrinį siurblį, pompuojantį iš grunto besisunkiantį vandenį.“

Kas nutiko?

Niekas tiksliai nežino, kas taip sužalojo žmones, ir kas paskatino tokį neįprastą palaidojimą. Gal šie žmonės priklausė kokia nors stigmatizuotai grupei — gal jie, pavyzdžiui, buvo vergai. Tačiau nuolat keliaujančioms medžiotojų-rinkėjų kultūroms turėti vergų nebūdinga, sako tyrėjai.

O gal šie žmonės – kitos medžiotojų-rinkėjų grupės užpuolimo aukos, ir unikalus kapas – būdas pagerbti jų drąsą, spėliojo tyrėjai.

„Taip suguldytieji ežere nebuvo eiliniai, o tikriausiai žmonės, kurie po mirties buvo pasirinkti ritualui dėl to, kas jie buvo , ką patyrė per gyvenimą.“ sakė Hallgrenas

Atradimas „labai įdomus, bet kartu labai gluminantis,“ sakė tyrime nedalyvavęs Notrdamo universiteto antropologijos profesorius asistentas.

Golitko tyrinėja Europos archeologines radimvietes, kuriose yra

ženklų. „Daugelyje tokių vietų vos užmetus akį, galima bendrais bruožais pasakyti, kas tai, bet čia, na, tikrai neturiu nežinau. Tai labai keista vieta“ Golitko sakė

.

„Kaukolės traumas ir keistąją kapavietę aiškiai sieja kažkoks ritualas. Nemanau, kad kada nors sužinosime, ką visa tai reiškia“ dvejojo Golitko.

The study was published online today (Feb. 13) in the

.

Original article on

Laura Geggel

www.livescience.com