©USN, Atvira licencija
Kad įvyktų grandininė reakcija, bomba turi detonuoti chirurginiu tikslumu: visos jos dalys turi susispausti vienu metu nanosekundžių tikslumu.
Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad viršgarsinė gaudyklė tiesiog „suskaldo“ atskriejančią branduolinę raketą į šipulius ir grėsmė išnyksta. Tačiau tiesa yra kur kas brutalesnė ir techniškai sudėtingesnė. Ar virš mūsų galvų įvyks miniatiūrinė saulės eksplozija, ar ant miestų pradės lyti radioaktyviu laužu?
Jokio sprogmens – tik gryna kinetinė jėga
Dauguma modernių perėmimo sistemų, tokių kaip THAAD, net neturi sprogstamosios galvutės. Jos naudoja vadinamąją „smūgio-sunaikinimo“ (angl. hit-to-kill) technologiją. Tai reiškia, kad į atskriejantį mirtiną užtaisą rėžiasi paprasčiausias metalinis luitas, prikimštas jutiklių ir variklių.
Atrodytų keista? Tik ne tada, kai įvertiname greitį. THAAD skrieja maždaug 8 machų (virš 2,7 km/s) greičiu, o balistinė raketa dažnai lekia dar greičiau. Jų susidūrimo energija yra tokia milžiniška, kad sprogmenų tiesiog nereikia – abi raketos akimirksniu virsta įkaitusių dulkių ir plazmos debesimi.
Kodėl branduolinė bomba nedetonuoja?
Svarbiausias klausimas: ar smūgis gali išprovokuoti branduolinį sprogimą? Atsakymas – beveik užtikrintas ne.
Branduolinis užtaisas yra neįtikėtinai jautrus mechanizmas. Kad įvyktų grandininė reakcija, bomba turi detonuoti chirurginiu tikslumu: visos jos dalys turi susispausti vienu metu nanosekundžių tikslumu. Brutalus kinetinis smūgis tiesiog sulaužo bombos „smegenis“ ir mechanizmą greičiau, nei šis spėja suprasti, kas įvyko. Užuot matę grybo formos debesį, mes pamatytume tik ryškų žybsnį danguje.
Kas krenta ant žemės?
Nors branduolinio sprogimo išvengiama, fizika niekur nedingsta. Tai, kas liko iš raketos, niekur neišgaruoja.
- Radioaktyvios nuolaužos. Susidūrimo vietoje branduolinis kuras (uranas arba plutonis) yra tiesiog susmulkinamas. Nors tai nesukelia atominio sprogimo, į atmosferą išmetamos radioaktyvios dulkės;
- Kinetinis lietus. Didelės raketos dalys, kurios nespėjo sudegti atmosferoje, gali pasiekti žemę. Tai nėra „atominė bomba“, bet tai yra tonos metalo, krentančios iš kosmoso tūkstančių kilometrų per valandą greičiu.
Verdiktas: priešraketinė gynyba nepaverčia grėsmės niekuo – ji tiesiog pakeičia totalią apokalipsę į lokalizuotą (nors vis tiek pavojingą) „purviną“ metalo lietų.
