Kaip Rusijos parlamentas bandė 3 kartus surengti apkaltą prezidentui Borisui Jelcinui – dvi iš jų per vienerius metus, iš kurių viena vos nesibaigė pilietiniu karu (Foto, Video)

Apkaltos procedūra per šiuolaikinę Rusijos istoriją buvo pradėta tris kartus – ir visi trys bandymai žlugo. Kaip pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas atlaikė tris bandymus jį apkaltinti?

Pirmieji du bandymai 1993 m.

Borisas Jelcinas Rusijos Federacijos prezidentu buvo išrinktas 1991 metais – iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau jau 1993 m. kovo mėnesį šalies vyriausybėje pribrendusi politinė krizė pasiekė savo vaisius.

Liaudies deputatų suvažiavimas, reliktinis sovietinių laikų politinis organas, atsisuko prieš prezidentą ir jo politiką, nes jų manymu Jelcinas ir jo ekonominės reformos vedė šalį į katastrofą. Apkaltos procedūra buvo pradėta po Jelcino televizijos kreipimosi į Rusijos žmones, kur jis pareiškė įgalinantis ypatingą valdymo režimą, kol įvyks referendumas dėl pasitikėjimo prezidentu ir parlamentu (referendumas turėjo įvykti 1993 m. balandžio mėn. ).

Ne visiškai aišku, ką Jelcinas turėjo omenyje „ypatingasis režimas“, tačiau dėl tolesnių įvykių šis klausimas tapo beprasmis. Liaudies deputatų suvažiavimas kreipėsi į Rusijos Konstitucinį Teismą sakydamas, kad B. Jelcino sprendimas prieštarauja Konstitucijai, o teismas leido pradėti apkaltą. Tačiau Suvažiavimas nesurinko pakankamai balsų per apkaltą: 617 iš 1033 (jiems reikėjo 689 balsų).

Apkaltai nepavykus, Suvažiavimas paskelbė Rusijos vyriausybės referendumą (įvyko 1993 m. balandžio 25 d.) dėl pasitikėjimo prezidentu Borisu Jelcinu. Dauguma rusų išreiškė savo pasitikėjimą prezidentu, o tai suteikė jam pakankamai paramos, kad būtų įvykdyta konstitucinė reforma ir priimtas sprendimas paleisti Liaudies deputatų suvažiavimą.

1993 m. rugsėjį Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba (nuolatinis parlamentas, išrinktas Liaudies deputatų suvažiavimo) paskelbė, kad Jelcino Liaudies deputatų suvažiavimo paleidimas prieštarauja Konstitucijai ir atmetė prezidento sprendimą, motyvuodami, kad jis tikrųjų įvykdė valstybės perversmą. Aukščiausioji Taryba oficialiai nutraukė Boriso Jelcino prezidentavimą, motyvuodama tuo, kad jis pažeidė konstituciją. Tai buvo laikoma antrąja apkalta. Parlamentas paskelbė viceprezidentą Aleksandrą Ruckojų laikinai einančiu prezidento pareigas.

Kilo vadinamoji Konstitucinė krizė – Jelcino ir Aukščiausiosios Tarybos karinis konfliktas, lėmęs siaubingas žmonių aukas.

1993 m. spalio 3 d. demonstrantai pašalino milicijos užtvarus aplink parlamento pastatą, užėmė mero kabinetus ir bandė šturmuoti Ostankino televizijos centrą. Iš pradžių neutralitetą paskelbusi kariuomenė, ankstų spalio 4 d. rytą Jelcino įsakymu įsiveržė į Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir suėmė pasipriešinimo vadus.

Dešimt dienų trukęs konfliktas tapo daugiausia aukų nusinešusiu gatvės kovų įvykiu Maskvos istorijoje nuo Rusijos revoliucijos laikų – žuvo 147 žmonės. Kai kurie manė, kad Rusija buvo atsidūrusi ant pilietinio karo slenksčio.

Galiausiai Aukščiausioji Taryba ir Liaudies deputatų suvažiavimas, kaip pasenusios sovietinės politinės sistemos organai, buvo paleisti. 1993 metų gruodį rusai referendume balsavo už naująją Konstituciją (galiojanti iki šiol).

Tęsinys kitame puslapyje: