Kaip paskutinis Kinijos imperatorius pateko į Raudonosios armijos rankas – ir sovietų planas įsiveržti į Japoniją: kas juos sustabdė? (Foto, Video)

Sovietų pajėgoms nugalėjus japonus Šiaurės Rytų Kinijoje, Raudonoji armija ruošėsi desantinei operacijai pagrindinėse Japonijos salose.

1945 m. vasarą Sąjungininkai ruošėsi galutiniu smūgiu sutriuškinti paskutinį likusį priešą – Japonijos imperiją. Amerikiečiai ir britai daugelį metų kovojo su Japonijos kariuomene Ramiajame vandenyne, tačiau Sovietų Sąjunga dar tik ruošėsi stoti į šį karą.

1945 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje Stalinas pažadėjo Churchilliui ir Rooseveltui, kad Sovietų Sąjunga per tris mėnesius po pergalės Europoje užpuls Japoniją. Taip 1945 m. rugpjūčio 8 dieną SSRS paskelbė karą Japonijai, o kitą dieną sovietų kariai kirto Japonijos marionetinės valstybės Mandžuko (Mandžiūrijos) sieną.

Sovietų pusė karių ir ginklų atžvilgiu gerokai viršijo japonų skaičių: 1,5 mln., palyginti su beveik 700 000 Kvantungo armijos karių, penkis kartus daugiau artilerijos ginklų ir tankų bei tris kartus daugiau lėktuvų. Vis dėlto, japonams aršiai pasipriešinus, operacija nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.

Sovietų puolimas perpjovė japonų gynybą kaip peilis sviestą ir sovietų pajėgos įžengė giliai į Šiaurės Rytų Kinijos teritoriją.

Sovietų puolimą parėmė SSRS sąjungininkė Mongolija – daugiau nei 60 000 Mongolijos liaudies armijos karių dalyvavo kampanijoje ir saugojo besiveržiančios Raudonosios armijos užnugarį.

Ryškus karo epizodas buvo greitas sovietų 6-osios gvardijos tankų armijos žygis per Gobio dykumą. Tai buvo tikras išbandymas sovietų tankų įguloms: oro temperatūra siekė iki 45 laipsnių Celsijaus, mašinos buvo pilnos smėlio, o kariuomenė išsekusi.

Po puolimo dykuma, sovietų pajėgos turėjo kirsti atšiaurią Didžiojo Khingano kalnų grandinę, kuri buvo laikoma neįveikiama.

Net nurėdami tikslių žemėlapių, po stiprių liūčių sovietų tankai sugebėjo kirsti kalnus, ir po šio įvykio japonai buvo visiškai sukrėsti. Vienas japonų karininkas vėliau pasakė sovietų kariams: „Kai įžengėte į Khinganą, nusiraminome, nes žinojome, kad būsite priversti grįžti atgal. Nuo Timūro laikų (XIV a.) nė viena kariuomenė neišdrįso kirsti Khingano. Ir staiga pasirodė jūsų tankai, artilerija, pėstininkai...“.

Kaip ir amerikiečiai, sovietų kariai taip pat patyrė fanatiškus japonų savižudžių išpuolius. Sovietų kariuomenės vadas generolas Afanasy Beloborodovas prisiminė: „Iš pakelės griovių ir užmaskuotų skylių išlindo žaliomis uniformomis vilkintys kariai. Sulinkę nuo minų ir prie jų pritvirtintų granatų svorio, jie bėgo link mūsų tankų. Juos masiškai šaudė mūsų kulkosvaidžiai. Akimirksniu žemė buvo padengta šimtais kūnų. Tačiau iš skylių ir plyšių lįsdavo vis naujų savižudžių grupės, kurios pasileido link mūsų tankų.“

Per 10 dienų nuo puolimo pradžios Kvantungo armija buvo visiškai sutriuškinta. Japonijos kareiviai pradėjo masiškai pasiduoti sovietams.

Esant tokiai situacijai, kai Japonijos kariuomenė Mandžiūrijoje buvo visiško chaoso būsenoje, sovietų vadovybė nusprendė oro desantu nusileisti didžiuosiuose priešo miestuose. Tačiau galiausiai oro desanto karių neprireikė. Sovietų orlaiviai tiesiog nusileido ant apleistų priešo aerodromų takų, išleisdami savo karius, kad galėtų kontroliuoti strategiškai svarbius pastatus.

Tęsinys kitame puslapyje: