Stalinas planavo užimti didelę ir reikšmingą Japonijos salą, tačiau šiam jo ketinimui pasipriešino JAV prezidentas Harry S. Trumanas. Kaip gi viskas vyko?
Viskas buvo parengta, trūko tik Stalino nurodymo pulti. Rugpjūčio 16 d. jis kreipėsi į H. S. Trumaną, kad šis pritartų šiam jo „kukliam“ norui. Nors dar prieš kelis mėnesius JAV karo departamentas buvo nusiteikęs leisti sovietams okupuoti Hokaidą ir netgi dalį didžiausios Japonijos Honšiū salos, Hirošima stipriai pakeitė H. S. Trumano nuomonę.
Galingas naujas ginklas H. S. Trumanui suteikė pasitikėjimo savimi ir paskatino nustatyti savas santykių su Stalinu taisykles. Rugpjūčio 18 d. H. S. Trumanas Stalinui atsiuntė neigiamą atsakymą, Stalinas delsė, vertino visus pliusus ir minusus, o likus dviem dienoms iki planuoto rugpjūčio 24 d. išsilaipinimo Hokaide jis operaciją atšaukė.
Kodėl ribotu apetitu nepasižymėjęs Stalinas atsisakė minties užimti didelę Japonijos teritorijos dalį, kuri būtų jam suteikusi svarumo pokario Japonijoje ir galimai būtų garantavusi galimybę sukurti sovietų kontroliuojamą priklausomą valstybę Hokaide – savotišką Šiaurės Korėjos modelio „Japonijos demokratinę liaudies respubliką“?
Šis klausimas itin prasmingas, nes paliečia pačią esmę to, kas žinoma apie Staliną ir H. S. Trumaną, ir leidžia geriau suprasti branduoliniam atbaidymui tenkantį vaidmenį.
Akivaizdžiausia galimai Stalino planus pakeitusi priežastis – tai 1945 m. rugpjūčio 6 d. Hirošimoje, o po trijų dienų ir Nagasakyje amerikiečių pademonstruota galia, parodžiusi tą patį, ką vėliau diplomatas George’as Kennanas 1946 m. išreiškė garsiojoje savo frazėje apie logikai nepasiduodančią ir itin jautrią jėgos svertui Maskvą.
H. S. Trumanas manė, kad karas su Japonija laimėtas pasitelkus atominį ginklą. Šis ginklas papildė ne tik JAV karinį, bet ir diplomatinį amerikiečių arsenalą. Kitaip tariant, H. S. Trumanui jau nebereikėjo gąsdinti Sovietų Sąjungos – JAV turimas branduolinis ginklas pats savaime tapo gąsdinimu. Vis dėlto kaip tai vertino Stalinas?
Pirma, Hirošima ir Nagasakis Stalinui sukėlė ne tokį didelį šoką, kaip galima būtų pamanyti. Nepaisant populiaraus H. S. Trumano įsitikinimo, kad Stalinas nesuprato jo, kai šis į 1945 m. liepos mėn. vykusią Potsdamo konferenciją atsigabeno branduolinę bombą, vis dėlto panašu, kad Stalinui buvo žinoma apie britų ir amerikiečių branduolinio ginklo tyrimus. Nuo 1941 m. Sovietų Sąjungos žvalgybinės agentūros NKVD ir GRU rinko žvalgybinę informaciją dėl branduolinės bombos, o 1942 m. rugsėjo mėn. Sovietų Sąjungos gynybos komitetas, kuriam vadovavo Stalinas, palaimino sovietų branduolinio projekto pradžią.
Tiesa, iš pradžių dedamos pastangos buvo ribotos, nes Maskva neturėjo galimybių leisti milžiniškų sumų vykstant karui su nacistine Vokietija. Vis dėlto 1944 m. gruodžio mėn. Stalinas apkaltino savo nuožmų ir galingą saugumo vadą Lavrentijų Beriją skyrus nepakankamai dėmesio šiam projektui, o išskleistas NKVD skėtis ir branduoliniams tyrimams mesti resursai daug ką pasako apie Stalino ryžtą neleisti JAV išsiveržti pernelyg stipriai į priekį.
Po Hirošimos Stalinas pastangas padvigubino. Besvarstydamas apie tai, ar derėtų veržtis į Hokaidą, rugpjūčio 20 d. Stalinas nusprendė įsteigti specialų komitetą, kuriam vadovautų L. Berija ir kuris būtų skirtas sudėti visas įmanomas pastangas branduoliniam ginklui sukurti.
Ši programa pavadinta projektu nr. 1, tokia ji iš tiesų ir buvo, atsižvelgiant į pramoninius resursus, žmogiškuosius išteklius ir mokslines žinias, kurie buvo skirti šiam projektui įgyvendinti. Mokslininkų komandos, įskaitant ir nelaisvėn paimtus vokiečius, skatinti pinigais ir kitomis gėrybėmis, tūkstančiai gulago darbininkų dirbo statybose ir kasyklose. Šimtai geologų komandų vyko ieškoti urano į amžinojo įšalo žemę Sibire, Centrinės Azijos kalnus, neseniai okupuotą Rytų Europą ir Šiaurės Korėją.
1946 m. sausio 25 d. susitikęs su Sovietų Sąjungos atominės bombos kūrimo projekto mokslinės dalies vadovu Igoriu Kurchatovu Stalinas atmetė samprotavimą apie galimą „rusišką“ šios bombos kūrimo metodą ir paragino darbą atlikti greitai ir tai padaryti įprastu būdu – remiantis sovietų šnipų surinkta informacija. Stalinas buvo įsitikinęs, kad bombos modernumas ir įmantrumas nėra svarbūs. Svarbu tebuvo ką nors turėti po ranka.
„Visi didieji išradimai iš pradžių būna paprasti, taip buvo ir su garvežiu“, - tikino Stalinas, turėdamas galvoje rusų 1849 m. sukonstruotą garvežį, kai tai įvyko kur kas anksčiau, nei prognozavo amerikiečių žvalgyba.
Vis dėlto didžiulis Stalino susidomėjimas atomine bomba nereiškia, kad jam kėlė siaubą neįtikėtina jos galia. Kur kas labiau Staliną branduolinis ginklas domino kaip didelės galios simbolis, o karinis atomines bombos naudingumas jam darė kur kas mažesnį įspūdį.
GRU nariai ir Sovietų Sąjungos diplomatai Japonijoje ne kartą vyko į Hirošimą ir Nagasakį po ten įvykusio sprogimo, filmavo padarytus nuostolius ir kalbino išgyvenusiuosius. 1945 m. rugsėjo mėn. Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Japonijoje Jakovo Maliko parengtoje ataskaitoje menkinamas nuniokojimų mastas ir teigiama, kad nepažeisti nei tramvajų bėgiai, nei į žemę įkasti objektai. Japonų laikraščiai savo ruožtu sprogimų padarinius vertino kur kas dramatiškiau.
Su šiomis ataskaitomis susipažinęs Stalinas skeptiškai vertino branduolinio ginklo galią. „Ne atominės bombos, o kariuomenės priima sprendimus dėl karo“, - 1945 m. lapkričio mėn. Stalinas sakė Lenkijos komunistų lyderiui Wladyslawui Gomulkai. Dar svarbesnis buvo troškimas kovoti. Stalinas jautė, kad amerikiečiai šio pasiryžimo neturi.
„Jie nuginkluoti taikos agitavimo ir nepakels prieš mus ginklų“, - neabejojo Stalinas.