Panaudoję didžiausius pasaulio teleskopus astronomai detaliai ištyrė dulkėtus išorinius pulsuojančios žvaigždės milžinės S Orionis sluoksnius. Šios žvaigždės pulsacijos periodas – 410 dienų. Patalpinus šią žvaigždę į Saulės vietą, mažiausias jos skersmuo siektų Marso orbitą, o didžiausias – pusiaukelę tarp Marso ir Jupiterio. Maždaug po 5 mlrd. metų Saulė taip pat bus S Oriono žvaigždės dydžio, taigi šis tyrimas – savotiškas žvilgsnis į Saulės ateitį.

Vienas atlikto tyrimo autorių Deividas Bobolcas (David Boboltz) iš JAV karinio jūrų laivyno observatorijos teigia, kad iki šiol tokio išsamaus raudonosios milžinės (Žemos efektinės temperatūros (3000–5000 K) ir didelio spindulio (10–100 RS) žvaigždės. Dauguma jų yra G, K, M, R, N ir S spektr. klasių; 4–6 ryškiais absoliučiai šviesesnės negu Saulė. Daugiausia energijos spindu­liuoja raudonojoje ir infraraudonojoje spektro srityse) tyrimo dar nebuvo. Tyrimams buvo panaudoti didžiausi Žemės interferometriniai teleskopai – Čilėje esantis VLTI (angl. Very Large Telescope Interferometer), su kuriuo buvo stebima infraraudonoje spektro srityje ir radioteleskopų kompleksas VLBA (angl. The Very Long Baseline Array), kurį sudarantys 10 teleskopų yra išdėstyti beveik 9 tūkst. km ruože. Raudonosios milžinės yra žvaigždės, kurios savo centruose jau sudegino“visas vandenilio atsargas ir pradėjo deginti helį. Dėl sustiprėjusio spinduliavimo intensyvumo žvaigždė išsipučia, padidėdama daugiau kaip 100 kartų. Dalį besiplečiančios į aplinkinę erdvę medžiagos vėl „sugauna“ žvaigždės gravitacinis laukas, ir žvaigždė ima pulsuoti. Pulsacijų metu numetama dalis žvaigždės medžiagos. Kasmet Oriono S žvaigždė nusimeta medžiagos kiekį, prilygstantį Žemės masei. Laikui bėgant, pulsacijos intensyvėja, tad galiausiai raudonosios milžinės savo egzistenciją baigia nusimetusios visus sluoksnius, iš kurių susiformuoja planetiškieji ūkai. Buvusios žvaigždės vietoje lieka karšta baltoji nykštukė. Planetiškasis ūkas - tai jonizuotų dujų ūkas, panašus į planetos skri­tulį arba žiedą, kartais turi sudėtingą formą. Jo centre būna karšta (50–200 tūkst. K) žvaigždė – O spektr. klasės subnykštukė. Dujinis apvalkalas sugeria jo centre esan­čios žvaigždės ultravioletinius spindulius ir spinduliuoja stiprias vandenilio, helio, de­guonies, neono, azoto emisijos linijas. Planetiškasis ūkas ir jo centr. žvaigždė susidaro iš asimptotinės sekos raudonosios milžinės, jos vandenilio degimo zonai priartėjus prie išorinių sluoksnių. Planetiškojo ūko stadija trunka ~50 000 m. Praėjus šiam laiko tarpui, žvaigždės šerdis virsta baltąja nykštuke, o planetiškasis ūkas pamažu išsisklai­do į tarpžvaigždinę erdvę. Planetiškojo ūko forma priklauso nuo centrinės žvaigždės dvinariškumo ir antrinio nario masės bei atstumo. Karšta baltoji nykštukė - degeneruotų (išsigimusių) dujų žvaigždė, kurios masė beveik lygi Saulės masei, tūris – planetos tūriui, tankis 105–108 g/cm3. Herc­šprungo ir Raselo diagramoje baltosios nykštukės sudaro atskirą seką gerokai žemiau pagr. sekos žvaigždžių (absoliutinis ryškis 10–15 mag). Pagal sugerties linijas balto­sios nykštukės skirstomos į tipus: DO (spektre stebimos jonizuoto helio linijos), DB (neutralaus helio), DA (vandenilio), DZ (metalų Ca, Fe, Mg, Na linijos), DQ (anglies molekulių juostos ir anglies atomų linijos), DC (linijų nėra). Spektrinės linijos labai išplitusios dėl Štarko reiškinio. Baltosios nykštukės neturi brand. reakcijoms reika­lingų kuro atsargų, dėl to ilgainiui atvėsta ir virsta juodosiomis nykštukėmis. Po ~5 mlrd. m. Saulės skesmuo sumažės ~100 kartų ir ji virs baltąja nykštuke.

Kur yra pulsuojantys žvaigždės sluoksniai ir iš ko jie sudaryti, iki šiol nebuvo tiksliai žinoma. Žurnalo „Astronomy and Astrophysics“ liepos mėn. numeryje paskelbtame D. Bobolco ir jo kolegų straipsnyje kaip tik ir nagrinėjamas šis klausimas. Pirmas netikėtumas buvo tai, kad žvaigždę supantis korundo sluoksnis pasirodė esantis dvigubai storesnis negu buvo manoma anksčiau. Korundas – labai kietas mineralas, aliuminio oksidas, dažnai naudojamas kaip abrazyvas. Šis sluoksnis maišosi su dujiniu silicio monoksidu (SiO), elementu, kuris, kaip iki šiol manyta, egzistavo tik dujinių milžinių aplinkoje. Šios medžiagos žvaigždės išoriniuose sluoksniuose sukuria tik joms būdingus mazerius, taškinius poliarizuoto indukuoto radijo spinduliavimo šaltinius. Mazeriai pulsacijos metu juda kartu su besiplečiančiais ir susitraukiančiais sluoksniais. Jų stebėjimai ir leido detalizuoti pulsacijų procesą.

„Netrukus rengiamės stebėti vandens mazerius ir taip galėsime gauti dar tikslesnius pulsuojančios žvaigždės išorinių sluoksnių vaizdus. Taip pat tikimės tiksliau ištirti planetiškųjų ūkų susiformavimo mechanizmus raudonosios milžinės gyvavimo pabaigoje“, – sako D. Bobolcas.