Siaučiant brokuotų oro pagalvių skandalui susipažinkime išsamiau su šia dabar jau įprasta technologija.
Daugeliui vairuotojų saugos oro pagalvė dabar yra svarbi ir įprasta automobilio saugos sistemos dalis, atrodytų „stebuklingai“ išsiskleidžianti, kai jos labiausiai reikia, ir galinti išgelbėti keleivių gyvybę nelaimingų atsitikimų metu. Viskas lyg ir puiku, bet stebuklais tai tikrai nekvepia.
Nors oro pagalvių veikimo principas atrodo nesudėtingas – davikliai užfiksuoja smūgį, perduoda signalą centrinei stebėjimo sistemai, o ji aktyvuoja saugos oro pagalvę, vis dėl to mokslininkams kilo daug klausimų.
Jiems buvo sunku nuspręsti, kur ir kaip į automobilį įdėti suspaustas dujas, kad jos išsilaikytų visus eksploatavimo metus, kaip apsaugoti keleivių ausis nuo sprogimo garso, kaip oro pagalvė turėtų veikti esant skirtingai oro temperatūrai.
1987 m. „Porsche 944“ tapo pirmuoju automobiliu, kurio standartinėje įrangoje atsirado oro pagalvės vairuotojui ir keleiviui, o 1998 m. daugelyje šalių buvo priimtas įstatymas, kuriuo remiantis visuose naujuose lengvuosiuose automobiliuose turėjo būti įmontuotos saugos oro pagalvės, dar po metų – ir kroviniuose.
Oro pagalvė aktyvuojama iššovus piropatroną į didelio atsparumo oro balioną, kuris sušvelnina smūgį, o pagalvė išsiskleidžia per 25-ąją sekundės dalį.
Sistemoje esanti natrio rūgštis iškart reaguoja su kalio nitratu ir išskiria milžinišką karštų azoto dujų kiekį, kurios pripučia oro pagalvę 322 kilometrų per valandą greičiu ir po sekundės pradeda bliūkšti dėl joje esančių skylių.
Tiesa, vos išsiskleidus oro pagalvei, pasklinda milteliai. Pasirodo, tai ne kas kita, o kukurūzų miltų arba talko miltelių dalis, sauganti oro pagalvių minkštumą ir lankstumą.