Internetas iš kojos, genų redagavimas namie. Ką dar mums pasiūlys biohakeriai?

Kas šiandien atrodo kaip beprotybė, rytoj taps kasdienybe. Aišku, jei iki tol nebus uždrausta.

Pačia paprasčiausia prasme, biohakingas – bandymas pagerinti kūno ir proto funkcionalumą. Taip, tai gali apsiriboti žuvų taukų ir žaliosios arbatos vartojimu. Tačiau galima tuo užsiimti ir kur kas rimčiau – iki aukštųjų technologijų įdiegimo – tikrąja to žodžio prasme – į savo organizmą. Biohakeriai „nulaužinėja“ (

) save,

kompiuterinius lustus į dilbį,

„proto vaistus“ (nootropus), leisdamiesi

ir taip toliau. Ir šiuos jų siekius

tik fantazija.

Šį rudenį Las Vegase vyko eilinė

konferencija, kurios dalyviai, pašalinių stebėtojų

, dabar nebesistengia šokiruoti susirinkusiųjų tokiomis provokacijomis kaip DNR injekcijos užauginti raumenų masę (Josiah Zayner). Renginys dabar labiausiai primena mokslinę konferenciją: visur stovi informaciniai stendai, o dalyviai svarsto, ar nevertėtų pradėti publikuotis autoretitetinguose žurnaluose ir iš mokslo bendruomenės perimti recenzavimo praktikos. Kaip pareiškė vienas iš pasisakiusiųjų, „atėjo metas suaugti“.

Pasiūlymas – pačiu laiku. Daugelio žmonių vertinimu, biohakeriai vis dar keistuoliai ir anarchistai. Ir toks vertinimas nėra visiškai nepagrįstas. Tačiau biohakingas vystosi, ir jo įtakos ignoruoti nebeįmanoma. Jei ne šiandien – rytoj, technologijos, atrodančios kaip beprotybė ar, geriausiu atveju, keistenybė, paplis, o gydytojai skirs šiuolaikinių Robinų Hudų – taip jie kartqais vadinami – sukurtus vaistus.

Biohakeriai sukaupė daugybę įdomių ir, gali būti, perspektyvių idėjų – nuo pasivaikščiojimų po internetą savo kojomis (ir įvairiausio turino transliavimo), iki DNR redagavimo namuose. Kai kurios idėjos jau patraukė valdžios dėmesį.

Viena koja į ateitį

Įrenginys vadinasi PegLeg. Tai miniatiūrinis – ne didesnis už kramtomos gumos pakuotę – belaidis maršrutizatorius ir standusis diskas, kuriuos galima įsiūti po oda. Prie jo galima jungtis per Wi-Fi, be to, PegLeg gali „bendrauti“ su kitais panašiais į jį prietaisais, ir sukurti vietinį belaidį tinklą. Implantuojamame standžiajame diske telpa šimtai gigabaitų informacijos, galima transliuoti filmus ir muziką į išmaniuosius telefonus ar nešiojamuosius kompiuterius, naudoti jį kaip pokalbių serverį ir taip toliau. Šia technologija į kitus prietaisus, iš emės, į kito žmogaus kūną, galima siųsti bet kokius failus.

⁠Kodėl geriau implantuoti į koją? Kaip

vienas iš prietaiso kūrėjų, Nick Titus, pagrindinė poroblema, su kuria susidūrė jis su kolegomis –

maitinimas. Biohakeriai paprastai neimplantuoja baterijų (jos gali išsipūsti ir pakenkti aparatui) ir mieliau naudojasi elektromagnetinės energijos kaupiklius (tas pats protokolas

belaidžiam išmaniųjų telefonų įkrovimui). Kadangi

bakaterijos nėra, jis gali veikti tik jeigu greta yra įkrovimo įrenginys. O jį patogiausia nešiotis kišenėje, todėl logiška prietaisą diegti greta – į koją.

Beje, pirmasis

buvo įterptas į dešinę savanorės ranką. Po pusmečio pjūvis ant moters rankos užgijo, prietaisas nebeveikia, o 64 gigabaitų atminties kortelėje įkeltos knygos, filmei ir muzika. Dabar didžiausia problema – patikra oro uostuose.

Pagerinta ir mažesnė

versija buvo implantuota biohakingo veteranui Jeffui Tibbetsui ir anarchobiohakerių grupės Four Thieves Vinegar įkūrėjui Michaelui Lauferiui. Wired žurnalistas, kuriam buvo pademonstruotas

veikimas,

, kad žadėtoji „interneto ateitis atrodė kaip jo praeitis“: vartotojo sąsaja buvo primityvi ir priminė pamirštas elektronines skelbimų lentas (

). Tačiau mintis, kad tinklą galima sukurti žmogaus kojoje, kad kūno dalį galima panaudoti kaip pokalbių serverį, keistai žavėjo.

O kam pjauti koją, kad būtų galima implantuoti įprietaisą, kurio funkcijos daug geriau atlieka kiti prietaisai, kurių implantuoti nereikia? Šį klausuimą biohakeriai girdi dažnai. Titus į jį atsako taip: dažniausiai tai susiję su saviraiška ir kūno anatomijos paryškinimui – jam tokie impantai nelabai skiriasi nuo tatuiruočių ar pirsingo.

Lauferis gi

(ir panašius alternatyvius tinklus) vertina kaip pastangas nutraukti „įprastiniame“ internete dėl jo centralizuotos struktūros paplitusį pelno vaikymąsi, cenzūrą ir sekimą. Su internetu kojose, tinklas „vėl tampa laisvas“. Lauferis prisimena 1981 metų

romaną

(1995 metais jis buvo ekranizuotas. Pagrindinį vaidmenį atliko Keanu Reevesas): su

bus galima užsiimti šifruotų duomenų kontrabanda, juk failais galima keistis tiesiogiai, be trečiųjų šalių, kaip Google ar Dropbox. Dėl to kyla daugybė juridinių problemų (juk tarp duomenų gali atsidurti ir, pavyzdžiui, vaikų pornografija), tačiau

kūrėjus, panašu, tai nelabai jaudina. Dabar jie kuria trečiąją savo produkto versiją, kuri bus pašto ženklo dydžio.

Nebandykite pakartoti to namie

Politiniais motyvais vadovaujasi ir Biohack the Planet organizatorius, populiarus biohakeris Josiah Zayner iš Oaklando. Jo nuomone, mūsų laikais visi privalo mokėti redaguoti savo genus. Tam jis paskelbė detalų CRISPR technologijos naudojimo namų sąlygomis instrukciją, o šiaip jau Zaynerio kompanija (The Odin) parduoda genmų redagavimo rinkinius visiems norintiems. Už $299 galima įsigyti medvarlės genomo redagavimo rinkinį: į nugarą jai suleidus skysčio iš rinkinio, per 4-5 savaites amfibijos dydis padvigubėja.

Beje, šviečiamoji Zaynerio veikla visuomenės dėkingumo nesulaukė, o sukėlė skandalą ir patraukė Kalifornijos valstijos valdžios dėmesį. Ji

biohakerio veiklos tyrimą, apkaltinusi, kad jis užiima medicinos praktika, neturėdamas licencijos. Negana to, neseniai valstija priėmė

JAV istorijoje įstatymą,

genų redagavimo (CRISPR) eksperimentus namų sąlygomis.

„Blogiausia, kad miršta žmonės. Ne dėl manęs, o dėl to, valdžia žmonėms nesuteikia naujausio gydymo, o kai kada – pirminės medicinos priežiūros. O kalėjimas gresia man“, –

biohakeris Twiteryje.

Įkandin Robino Hudo

Tarp biohakerių „kilmingų plėšikų“ netrūksta. Dėl išpūstų vaistų kainų ar jų deficito daugelis ryžtasi kurti pigesnius – ar ir visai nemokamus – jų analogus, teisindamiesi darbu „visuomenės labui“. Pavyzdžiui biohakerių kolektyvas Open Insulin Projectkuria nuosavą insulino variantą – šis hormonas būtinas sergantiems diabetu, o jo kaina kasmet auga. Skaičiuojama, 25 % iš 7,4 milijonų amerikiečių turi apriboti jo vartojimą, o tai lemia fatališkas pasekmes.

Projekto tikslas – sukurti insulino analogą, kuris nepažeistų egzistuojančių patentų, ir padaryti jį prieinamą visuomenei. Projekto dalyviai žino insulino veikimo mechanizmą, ir jų sąžinė švari: 1923 metais išradėjai Frederikas Bantingas, Charlesas Bestas ir Jamesas Collipas, įsitikinę, kad toks svarbus vaistas privalo būti prieinamas, Toronto universitetui patentą pardavė už simbolinį $1. Bantingas su kolegomis dabar tikriausiai

, jei sužinotų, kad jų kūrinys farmacijos rinkoje  tapo 

kainodaros auka.

Tačiau jeigu

norės patys platinti savo produkciją, gali kilti problemų su valdžia, konkrečiau, su JAV Maisto ir vaistų kokybės priežiūros agentūra (FDA). Beje, įstatymai nedraudžia gydytis savarankiškai sukurtais vaistais. Antrasis variantas – viešai paskelbti pigaus insulino receptą internete.

tariasi su teisininkais, kaip geriau pasielgti.

Vaistas už milijoną

Neseniai tarptautinė biologų biohakerių grupė paskelbė ketinanti sukurti piratinę vieno iš brangiausių pasaulyje vaisto versiją. Preparatas, skirtas reto genetinio sutrikimo – lipoproteinlipazės deficito – koregavimui vadinasi Glybera ir kainuoja vieną milijoną dolerių. Kaina didžiajai daugumai sergančiųjų tokia nepakeliama, kad 2012 metais vaistu galėjo pasinaudoti vos vienas žmogus, o 2017 metais jo gamintojas UniQure atšaukė jį iš rinkos

Kaip tvirtina grupės vadovas Gabrielis Licina, jų versija (darbinis pavadinimas

) bus gerokai pigesnė – kainuos apie $7 tūkstančius. Jie nori kreiptis į aukštąsias mokyklas ir mokslininkus, prašydami išbandyti jų prototipą su gyvūnais ir gal kaip nors pagerinti jų preparatą. Biohakeriams gali sukliudyti juridinės kliūtys: FDA paprastai nepatvirtina savadarbių genetinės terapijos preparatų, o kai kurios valstijos Kalifornijos precedentą gali panaudoti ir įvesti teisinį draudimą). Savo ruožtu

gali

įvertinti kaip intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą (beje, į STAT leidinio užklausą apie galimą biohakerių teisinį persekiojimą kompanijos atstovas

).

Licina suvokia šias rizikas. Projektą jis ne tik  pristatė neseniai pasibaigusioje

konferencijoje ir demonstravo dalyviams šviežio laboratorinio eksperimento, kuriame bandė plazmides (atskiras nuo chromosomų ir galinčias autonomiškai replikuotis DNR molekules) žinduolių ląstelėse, duomenis. Pasak jo, kitą žingsnį turėtų žengti mokslininkai, ir pakartoti jo eksperimentą. Licina į prezentaciją netgi pasiėmė indus su plazmidėmis, kurias ketino išdalinti norintiems.

Paklaustas apie galimas

patentą turinčios

pretenzijas, Licina atsakė su išties biohakerišku korektiškumu: „Velniop juos!“ Jis pareiškė, kad

jokių autorinių teisių nepažeidžia ir kad dabar jis rengiasi užmegzti dialogą su FDA dėl preparato bandymų su gyvūnais pradžios.

ekspertų nuomonės išsiskyrė. Kai kurie šį projektą pavadino negyvybingu ir net kenksmingu. Biohakerių atliekamas naujų vaistų kūrimas meta šešėlį ant kokybiškų mokslinių tyrimų ir gresia juos išbandyti su savimi pasiryžusių saugumui,

Rohanas Anandas iš Karališkojo Belfasto universiteto.

Kiti specialistai pabrėžė, kad dėl pernelyg aukštos genetinių susirgimų gydymo kainos pacientams nelieka kito pasirinkimo, tik kreiptis pagalbos į „piratus“. „Svarbu, kad biohakeriai dėmesį nukreipė į genų terapiją, ir potencialios to pasekmės gali būti gan svarbios, – pažymi Vašingtono universiteto St. Louise teisės katedros docentė Rachel Sachs. – Šiuo atveju jie darbuojasi sergančių žmonių gerovei“.