IPSAM

Norom, nenorom, prievarta ir geruoju visi mąstantys ir nelabai žmonės Lietuvoje per pastarąjį laikotarpį buvo įtraukti į skalūnų dujų karštinę. Tarp jų, žinoma, ir aš, nes esu atsakingas geografas ir privalau turėti savo ne aikštingą, bet kiek įmanoma profesionalią nuomonę. O ją, šioje demokratinėje šalyje, iš visuotinio diskurso susidaryti, oi, kaip sudėtinga.

Apie skalūnus, tiksliau, argilitus, žinojau senokai, taip pat ir apie juose slypinčius galimus gamtos lobius. Apie tai net geografijos vadovėliuose jau rašo ir vokiečiai, ir anglakalbės šalys, taigi jokia čia didžiulė naujiena. Bet štai prieš kelis mėnesius, kaip lietus iš giedro dangaus pasipylė informacijos srautas: skalūnai, dujos, „Chevron“, JAV, Kremlius ir kitokie raktažodžiai.

Rankoves pasiraitoję į propagandinį karą stojo žalieji, partijų, vyriausybės ir savivaldybių klerkai, aršūs piliečiai, mokslininkai, akademikai, geologai ir pan. Kai kurie tekini skubėdavo iš vienos televizijos į kitą, gal net grimo nereikėdavo atsinaujinti. Reikia pripažinti, kad, kaip beveik visada Lietuvoje, mažiausiai klausiama buvo mokslininkų. Nežinau kodėl.

Gal taip televizijoms ir žurnalistams daugiau skandalo galima išpešti, nes mitinguojančius su plakatais žmones įdomiau žiūrėti, iš karto galima pykčio bangą sukelti, nes Lietuvoje visada arba beveik visada palaikomas silpnesnis, bet ne profesionalesnis. Pagaliau mokslininkai dažniausiai šneka neįdomiai, tai ką čia juos rodyti. Tik reitingai kris.

Lietuvoje viskuo nepatenkinti žmonės, o tokių devynios galybės, dažniausiai viską neigia ir šaukia, kad baisu, pavojinga, negalima, o dar pasitelkus visas demokratijos teikiamas laisves, eina į gatves su būgnais, transparantais, piketuoja, mitinguoja ir rašo makabriškus komentarus po bet kuriuo racionalią idėją siūlančiu ir toliaregišką mintį išsakiusiu straipsniu, kad tik perspjauti protingiau ar argumentuočiau mąstantį. Aš ne prieš demokratiją, ne prieš laisvą žmonių valią, nes drąsiai stovėjau įvykių sūkury prie tanko, kuris nužudė Asanavičiūtę, tik man pasisekė. Tačiau esu žmogus, kuris daug rašo ir kuria remdamasis faktais, pirminiais ir kuo rimtesniais šaltiniais.

Esu geografas, bet ne geologas, vadinasi, esu ne specialistas, todėl visa tai, kas susiję su gelmėmis ir jų gėrybių gavyba, turiu pripažinti, kad profesionaliai neišmanau, o laidyti gerklę ir teikti tik pačius „geriausius" ir „teisingiausius" pasiūlymus neturiu teisės, nes galiu nusišnekėti. Tai kuo tada pasitikėti? Kurią pusę palaikyti? Negi lengvabūdiškai mesiuosi į kurią nors pusę? NE, aš esu atsakingas pilietis. Turiu gauti informaciją iš pirminių šaltinių.

Ir štai gaunu pranešimą, kad Geologijos tarnyba kviečia į informacinį seminarą apie molio skalūnus. Gal nepastebėjau, bet per visą šitą skalūnų dujų epopėją, tai berods buvo vienintelis renginys visiems, norintiems giliau susipažinti su profesionalia geologų nuomone diskusiniais ir daug aistrų keliančiais klausimais.

Kovo 28 d., Geologijos tarnyba. Informacinis renginys „Molio skalūnai"

Susirinko daugybė žmonių: jauni ir patyrę geologai, akademikai, studentai, geografai, aktyvūs piliečiai, žygaitiškiai ir kiti. Buvo skaitomi keturi rimtai paruošti pranešimai: be emocijų, dalykiškai, su abejonėmis ir be jų, na, kaip ir priklauso tokiai institucijai. Lektoriai: Juozas Mockevičius (Geologijos tarnybos direktorius), dr. Jurgita Lazauskienė, dr. Kęstutis Kadūnas, Ilma Janutytė. Pažiūrėta į reikalą įvairiais kampais, ir net tais, apie kuriuos masė žmonių nė nenutuokia. Kadangi dalykinį kontekstą, kaip geografas, suprantu geriau nei su Žemės mokslais neturintys jokių reikalų, pradėjau darytis savąsias išvadas, skleidėsi po truputį su šia tema susiję niuansai.

Su kokiais man kirbančiais klausimais aš ėjau į Geologijos tarnybą?

1. Kokiame tiksliai gylyje ir kuriame regione slūgso potencialūs skalūnų sluoksniai?
2. Kokie yra techniškai prieinami skalūnų angliavandenilių ištekliai mūsų gelmėse?
3. Kas atsitinka su cheminėmis medžiagomis prisotintu vandeniu, kurių pagalba atliekamas hidraulinis uolienų skaldymas didžiuliame gylyje?
4. Kodėl bauginančiuose video filmukuose apie molio skalūnus rodomas subjaurotas kraštovaizdis ir kokios to priežastys? Ar galima iš tų klaidų pasimokyti?
5. Kodėl tuose pačiuos propagandiniuose filmukuose rodoma, kaip skalūnų dujų gavybos rajonuose iš čiaupo bėgantis vanduo staiga užsiliepsnoja? Ar nebus taip Lietuvoje?
6. Kodėl kai kuriose ES šalyse uždrausta skalūnų dujų gavyba?
7. Kokios naudos iš skalūnų dujų gavybos gali turėti vietos gyventojai ir to regiono savivaldybės?
8. Koks pavojus požemio vandens ištekliams kyla skalūnų dujų gavybos rajonuose?
9. Ar Lietuvos teisinė bazė yra suderinama su skalūnų dujų gavybą?

Ir štai ką aš sužinojau? Mano refleksijos

1. Viltį teikiantys geologiniai sluoksniai yra maždaug dviejų kilometrų gylyje ir atitinka silūro geologinį periodą. Toje sunkiai suvokiamoje geologinėje praeityje Lietuvos teritorija buvo maždaug ties pusiauju, toje aplinkoje ir susiformavo angliavandenilių turintys sluoksniai, kurie per šimtus milijonų metų buvo užkloti ir visiškai izoliuoti nuo kitų, aukščiau slūgstančių, geologinių periodų uolienų. Regionas apima didesnę teritoriją nei dažniausiai minimi Žygaičiai ir dar keli dėl savo ateities sunerimę kaimai. Kodėl Žygaičiai yra vienintelė vieta, ties kuria kyla aistros, ir ar galima pastumti gręžinius į šoną nuo šitos skalūnams nepritariančios gyvenvietės, taip ir liko neaišku. Nes man logika sako, kad jeigu žvalgybos ir gavybos teritorija apima 2000 km² plotą, gal galima vis dėlto taip išdėstyti tuos bokštus ir visą infrastruktūrą, kad tai apeitų gyvenvietes ir saugomas teritorijas. Na, prarasim šiek tiek tų dujų, ne viską išsiurbsim, bet apsaugosim žmones, jų ramybę, sveikatą ir gamtą.
2. Geologai tiksliai nežino, kokie yra potenciniai skalūnų dujų ištekliai Lietuvos gelmėse. Paklaida labai didžiulė: nuo 3,6 iki 18,3 mlrd. m³. Be to, dar neaišku, kokios tos uolienos, kokia jų sudėtis: ar ten dujos, ar nafta? Norint atsakyti į šiuos klausimus – būtina žvalgyba, kaip sakė Geologijos tarnybos direktorius, bent vienas gręžinys, vienas pirštukas leistų iš esmės atnaujinti duomenis ir atsakyti į daug klausimų. Taigi nei „Chevron“, nei mes patys šiai dienai nežinome, ko ir kiek tiksliai turime. O jeigu „Chevron“ žino, mums tiksliai nepasakys, nes jų tyrimai privatūs ir mums neprieinami. Vat taip. Triukšmaujam visi kaip mažvaikiai, bet net nežinome, kiek smėlio dėžėje yra to smėlio ir koks jis: tinka ar netinka pilims statyti.
3. Cheminių medžiagų, naudojamų hidrauliniam uolienų skaldymui, koncentracija vandenyje yra labai nedidelė, vos keli procentai. Taip, tai nuodas, toks vanduo netinkamas nei gerti, nei naudoti technologiniuose procesuose. Iš geologų sužinojau, kad visas vanduo, kuris naudojamas hidrauliniam uolienų skaldymui, po žvalgybos iškeliamas į viršų, taigi požemyje nieko nelieka. Smagi žinia ir nuramina aistras, kad vanduo bus laidojamas, kad jis užterš po žeme esantį gėlą vandenį, kad tai prieštarauja LR Konstitucijai. Be to, pravartu žinoti, kad tokiame gylyje tinkamo gerti gėlo vandens apskritai nėra, nes ten vyrauja sūrymai, kaip Negyvojoje jūroje. O antai Žygaičiai naudoja požeminį vandenį, kuris keliamas iš maždaug 100 metrų gylio.
4. Skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba JAV vyksta keliasdešimt metų. Neabejotina, kad galimos praeities klaidos galėjo palikti pėdsaką kraštovaizdyje. Tačiau JAV skalūnų dujų geografija yra labai plati, ir šalyje apsčiai puikiai ir be jokio neigiamo poveikio veikiančių dujų gavybos verslovių. Neabejotina, kad dabar reikalavimai gavybai yra visai kitokie. Esu keliavęs po Pietų Dakotą, Vajomingą, kitas valstijas, mačiau nemažai verslovių fakelų ir pan., tačiau niekur nemačiau subjauroto kraštovaizdžio, nors nuvažiavau 10 000 kilometrų. Tikiu, kad norint Amerikoje galima rasti ir Mėnulio kraštovaizdį primenančių dykynių. Geologai tvirtina, kad propagandiniai filmai sukurti su tikslu parodyti tik blogiausius dalykus. Juk tai opiumas liaudžiai, kuo baisiau parodai, tuo labiau išgąsdini žmogų. Tikslas pasiektas. Protingas žmogus atsirenka pelus nuo grūdų, kelia klausimus, nepasitiki vieninteliu šaltiniu, tačiau tokių labai mažai, žmonės tiki viskuo, ką rodo televizija, kas rodoma „Youtube” ir pan.
5. Degantis vanduo, greičiausiai, filmuotas Pensilvanijos valstijoje, kur dar nuo XIX a. atviruoju būdu arba nedideliame gylyje išgaunamos akmens anglys. Požemis ten daug kur suvarpytas urvų urvelių, ertmių ir skylių kaip olandiškas sūris. Tose ertmėse natūraliai kaupiasi metanas, kuris gali patekti į vandenį ir atsidurti paviršiuje. Taip, šitie pavyzdžiai tragiški ir pasibaisėtini, bet jie niekuo nesusiję su skalūnų dujų gavyba. Taip teigia profesionalai geologai, tad man belieka jais tikėti. Jeigu jais netikiu, vadinasi, turiu tikėti tais, kurie yra ne specialistai, bet garsiai šaukia ir „viską" išmano. Jeigu geologai meluoja, vadinasi, meluoja visi, kam tai naudinga, ir nesvarbu ar jie valdžios žmonės, ar mokslininkai, o mūsų, paprastų žmonių nuomonė, jiems visiškai neįdomi. Tačiau jeigu tai, ką rodo filmai vis dėlto yra teisybė, iš manęs atimamas pasitikėjimas Lietuvos mokslu ir pačia valstybe.
6. Nors visi šaukia, kad gavyba uždrausta Prancūzijoje ir Bulgarijoje ir tai pavyzdys mums, kad negalima, nereikia, baisu, pavojinga, tačiau bent jau Prancūzija nėra uždraudusi skalūnų žvalgybos, taip viešai teigė geologai. Vadinasi, mokslo tikslais prancūzai leidžia daryti gręžinius, tirti, kas ten yra tose gelmėse, tačiau Lietuvoje kitaip. Reikia pripažinti, kad baimių Europoje yra ir daugiau. Geologų rodytame žemėlapyje draudimai taikomi ir Olandijoje, ir Liuksemburge, ir Čekijoje. Bet mane nustebino tai, kad daugiau kaip dvidešimt Europos valstybių pasisako už žvalgybą ir tyrimus. Na, bet Lietuva kitokia. Seimo aplinkos apsaugos komitetas priėmė nutarimą siūlyti vyriausybei stabdyti skalūnų dujų paiešką, žvalgybą ir gavybą. Viską iš karto, nėra čia ko gręžioti Lietuvos žemelės. Taigi uždraudę žvalgybą, būsime turbūt vienintelė valstybė Europoje, kurioje negalima tirti gelmių su tikslu žvalgyti skalūnų dujas. Na, čia jau mūsų politikai perlenkė lazdą, jeigu draudžiami net mokslo tyrimai, nors šūkaujama apie proveržius, mokslo slėnius, drąsią ir veržlią šalį ir pan. O gal jie turi taip mąstyti ir daryti, nes kažkam tai naudinga? Tačiau paradoksas tame, kad nors hidraulinis skaldymas uždraustas, tačiau Klaipėdos geoterminė elektrinė tą gelmių karštį ima būtent iš uolienų, kurios ten buvo kažkada suskaldytos tuo pačiu ar panašiu (seisminiu) metodu.

Negana to, aiškėja, kad mūsų naftos verslovės irgi įrengtos panašiu būdu – hidrauliškai suskaldant uolienas, kuriose yra naftos. Taigi hidraulinio skaldymo metodas taikomas nuo 1987 m., bet tik dabar tai užkliuvo, kaip baisingas pavojus Lietuvai, Žemaitijai, Žygaičiams. Kažkoks nesusipratimas. Juo labiau, kad Lietuvos mokslų akademija, labiausiai tituluota mokslo citadelė Lietuvoje, padarė išvadą, kad skalūnų dujų žvalgybą Lietuvos žemės gelmėse galima. Tačiau ar akademikai rūpi mūsų politikams.
7. Lietuvoje nėra teisės aktų, kurie aiškiai reglamentuotų žemės išteklių gavybos naudą bendruomenėms, kai gavyba gali turėti neigiamą poveikį jų aplinkai, kai dalis žemių turi būti parduota ar kitaip perduota valstybės žinion. Šiuo klausimu tenka 100 proc. palaikyti bendruomenes, jog joms politikai ir mokslininkai į tai privalo atsakyti aiškiai ir nevyniojant žodžių į vatą. Visame normaliame pasaulyje, net aborigenų žemėse Australijoje, indėnų gyvenamose teritorijose JAV, Kanadoje ir pan., bendruomenės gauna iki 20 proc. pajamų nuo gavybos. Aš manau, kad tokių teisės aktų priimti Lietuvos valdžia neįstengs, nes palaimins, kad Žygaičiai ir kiti sėkmės atveju gali tapti „naujaisiais vasiukais", vadinasi, geriau drausti, neleisti nei svarstyti klausimą dėl naudos bendruomenėm, prisiimti finansinę ir kitokią atsakomybę. Kaip čia džiaugsiesi, kai kitiems gali būti gera?
8. Skalūnų dujos būtų išgaunamos iš beveik 2 kilometrų gylio, taigi nuo apačios iki požeminio geriamojo vandens sluoksnio yra nuo 1,5 iki 1,8 km storio vandeniui nelaidžių ar menkai laidžių sluoksnių. Taigi apie kažkokį dujų prasisunkimą į gėlo vandens sluoksnį nėra ko net ir kalbėti, nes tai neįmanoma. Vanduo negali kilti į viršų tokioje storymėje, tai prieštarauja gravitacijos dėsniui. O ir horizontaliai, kaip rodo moksliniai tyrimai ir kaip teigia geologai, vanduo per 10 000 metų tokio kietumo uolienomis nuo židinio prasisunkia į šoną tik 500 metrų. Na, aišku, jeigu tas betonu ir šarvais apkaustytas į žemę įleistas vamzdis, kuriuo dujos kyla į viršų, staiga imtų ir sutrūkinėtų, sugriūtų ir pan., tada tos dujos jau būtų nekontroliuojamos.

Tačiau per visą Lietuvoje požeminio vandens gavybos istoriją, kaip teigia mokslininkai, tokių dalykų nepasitaikė. Be to, per 50 metų naftos paieškos Lietuvoje nebuvo jokio incidento, kad geriamas požeminis vanduo būtų užterštas. Vandenviečių apsaugai taikomi labai griežti reikalavimai. Tiesa, Šilalės savivaldybėje už tai susijusios tarnybos nėra susitvarkiusios su apsaugos zonų, taikomų vandenvietėms, įteisinimu. Taigi drąsiai galima teigti, kad kai kurie iš tų, kurie dabar kaitina Lietuvos dangų baisingomis pranašystėmis, patys nėra susitvarkę su klausimais, kurie susiję su aplinkosauga, jų naudojamo požeminio vandens kokybės užtikrinimu. Įdomu, ar Šilalės krašto žmonės reikalauja savivaldybės kuo skubiau sutvarkyti šį klausimą?
9. Na, o su mūsų teisine baze, kaip supratau iš geologų, visiškas jovalas, nes kas kaip nori, taip ir interpretuoja. Patys politikai neapsisprendžia, ar mums reikia žvalgybos ir gavybos. Vieni pasisako prieš viską, kiti – tik už žvalgybą, dar kiti įsijaučia į gelbėtojų vaidmenį ir logiškai išmąsto, kad čia Kremliaus interesai ir šaukia, rėkia, kad tik kuo skubiau, kuo greičiau, mat „Chevron“ gali pabėgti. Kadangi patys apsispręsti dėl savo Žemės išteklių žvalgybos ir gavybos negalime, tai nutarėme laukti, ką pasakys Europos Sąjungą. Keistas sprendimas, nes dažniausiai Briuselis keiksnojamas už nurodinėjimus, kaip mums gyventi ir kaip tvarkytis, ką daryti ir ko nedaryti, tačiau štai šiuo klausimu patys sprendimo priimti negalime. O ką darysime, jeigu rudenį Europos Sąjungos kompetentingos institucijos paskelbs, kad tai kiekvienos valstybės reikalas? Ir vėl užvirs aistros?

Mano išvados

1. Net mokslininkai tiksliai nežino, kokie skalūnų dujų ištekliai yra Lietuvos gelmėse, nes trūksta tyrimų, tačiau daug požymių rodo, kad skalūnų dujų turime, ir nemažai. Jų gavyba teoriškai įmanoma ir gali turėti ekonominės ir geopolitinės naudos Lietuvai.
2. Vietos bendruomenės, kaip jau įprasta Lietuvoje, nebuvo pakankamai informuotos apie skalūnų žvalgybą, galimą dujų gavybą ir naudą. Mūsų valdžia išlieka tokia arogantiška, o tarnyboms taip trukdo Lietuvos piliečiai, jog žmonės baisingai užrūstinti, tad juos, kadangi jie lietuviai ir dar žemaičiai, kaip bečiulbėsi ir kiek bei ko bežadėsi, sunku arba jau neįmanoma perkalbėti. Vietos bendruomenių atstovų lūpose beveik negirdėti jokių racionalių siūlymų, vyrauja rėksnių tonas ir absoliutus nepasitikėjimas visais ir viskuo, kas bent kiek pasisako už skalūnų dujas, nesvarbu ar tai būtų tik žvalgyba, ar tik gavyba. Reikalaujama absoliutaus garanto, ko, savaime suprantama, negali būti, nes gamta yra stipresnė už mus.
3. Visiškai neaišku, kaip bus utilizuojamas chemikalais užterštas ir iš gręžinių po hidraulinio uolienų skaldymo iškeltas vanduo. Geologų atsakymas, kad vanduo bus talpinamas atviruose ir saugiu dugnu įrengtuose tvenkiniuose neįtikina, nes to vandens bus daug. Taip pat neįtikina faktas, kad galbūt atsiras verslininkai, kurie sukurs technologiją, kaip tą vandenį ar jo kietąją frakciją panaudoti. Nors galbūt galime pasimokyti, ką daryti su vandeniu iš gyvulininkystės kompleksų, kuriais kadaise labai garsėjome. Manau, kad tokių dalykų negalima palikti savieigai, čia jau valdžios reikalas viską numatyti iš anksto.
4. Aš asmeniškai UŽ ir dar kartą UŽ skalūnų žvalgybą, už mokslo tyrimus. Žinodami, ko ten gelmėse turime, galime atnaujinti kalbas apie gavybą, tačiau prieš tai žurnalistai, mokslininkai, geologai, bendruomenių atstovai privalo apsilankyti ten, kur gavyba jau vyksta ir įsitikinti jos nepriekaištingumu. Kas yra Lietuvai, gaunančiai iš ES milijardus paramos, investuoti į 20 žmonių savaitės trukmės komandiruotę, žinant, kad jeigu viskas čia labai gerai, mūsų Lietuva iš to gali turėti milijardinės naudos. Tai valstybės mastu net ne išlaidos, o nauda milžiniška. O gal paaiškės, kada dabartiniai gavybos metodai mums netinkami, nes esame maža žalis, neturime beribių negyvenamų dykrų kaip amerikiečiai, kur galima vardan bendros gerovės paaukoti šiek tiek gamtos. Mes jos, mažai žmonių paveiktos, turime nemažai, bet ne tiek, kiek JAV.
5. Nepateisinama, kad Lietuvos politikai, kurie kadencija po kadencijos dedasi geriausiais šalies gelbėtojais ir nepakeičiamais strategais ir mąstytojais, iki šiol taip ir nesukūrė bent kelių Lietuvos energetikos alternatyvų. Reikia aiškiai visiems Lietuvos žmonėms atsakyti, kiek ir ko mes turime, ką mes galime ir ko negalime.