Labai svarbu kaip kiekvienas suvokiame naudą: nauda sau, visuomenei, aplinkai, Gamtai? Deja, didesnės visuomenės dalies mąstymo būdas pagrįstas vienpusės ir trumpalaikės naudos tik sau gavimu. Jis pasikeistų, jei žmonės suvoktų pusiausvyros arba Visa Ko tvermės dėsnį.
Pažodžiui įvardinto jo nerasime jokiame fizikos vadovėlyje, tačiau šis dėsnis aprėpia klasikinės fizikos masės, krūvio, judesio kiekio, energijos ir kitus tvermės dėsnius. Bet koks dėsnis veikia objektyviai ir mes, mūsų veikla ir jos padariniai atsiduriame jo įtakos zonoje. Tai reiškia, kad gaudami naudą, vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar ne, mokame už tai duoklę – mes arba aplinka patiria žalą! Pusiausvyros dėsnio esmė – Gamtoje nėra vienpusės naudos! Visuomenėje tai skamba paprastai - lazda turi du galus! Keletas elementarių pavyzdžių, rodančių, kad naudos be žalos nėra.
- 1. Žiemą barstome gatves natrio chlorido druskos mišiniu, tirpdančiu sniegą. Eismo saugumas dėl to padidėja, bet teršiama kelių apsauginė zona su neigiamomis pasekmėmis joje ir toliau esančioms ekosistemoms. Fiksuojamas žalingas poveikis paviršiniams ir gruntiniams vandenims, o ėsdinamos automobilių metalinės dalys, pėsčiųjų avalynė būtų visiška smulkmena, palyginus su jau minėta žala.
- 2. Vaistai. Bet kuris iš chemijos pramonės pagamintų vaistų neveikia vien tik naudingai. Vartodami juos neabejotinai kažkam kenkiame. Seniai žinoma chemoterapijos žala, o pastaruoju metu vis dažniau kalbama ir apie skiepų šalutinį poveikį.
- 3. Kiek pakelėse taip vadinamų „mobiliųjų telefonų“ stočių antenų. Suprantama – paskambinti iš bet kur bet kam – didelė nauda, kartais tai gyvybiškai būtina. Tad kur čia žala? Į ženkliai pasikeitusio elektromagnetinio smogo poveikį mūsų organizmas, turintis Gamtos sukurtą apsaugą nuo „kvailio“ (šiuo atveju - nuo mūsų pačių) reaguoja jau dabar. Deja, šalutiniam poveikiui ir jo pasekmėms patikimai išmatuoti neturime prietaisų. Gali atsitikti taip, kad prietaisus sukursime tik tada, kai jų nebereikės, nes poveikio pasekmės bus akivaizdžios ir nebepataisomos.
- 4. Maistui naudojami genetiškai modifikuoti produktai. Jais viliamės pamaitinti badaujantį trečdalį žmonijos, o greitu maistu, maisto pakaitalais, skonio stiprikliais, dažikliais ir kitais sintetiniais cheminiais junginiais „maitinamės“ patys.
- 5. Gatvių apšvietimas, inertinių dujų, lazerinės reklamos ir k.t. Apsišvietėm tiek, kad naktį trūksta tamsos ne tik astronomams, bet ir paukščiams, vabzdžiams, ropliams, graužikams ir kitiems gyvūnams. Migruojantys paukščiai praranda orientaciją ir kasmet milijonai jų žūsta, atsitrenkę į įvairius statinius. Išsiritę iš kiaušinių vėžliukai skuba ne į saugios jūros glėbį, o pakrantės didmiesčių šviesų link. Žmonėms šviesos perteklius sukelia neurozes.
- 6. Pasigirsta rimtų mokslininkų pagrįstų nuomonių apie požiūrio į vėją, saulę ir bangas, kaip atsinaujinančius energijos šaltinius, klaidingumą. Vokietijos Jenos miesto Makso Planko Biogeochemijos instituto profesorius A.Kleidonas sako, kad stengdamiesi patenkini savo poreikius ir naudodami kuo daugiau iš vėjo ir bangų gaunamos energijos, mes eikvojame reikšmingą iš Saulės gaunamos energijos dalį. Tokiu būdu išeikvosime žaliuosius energijos šaltinius. Ši mintis paremta termodinamikos dėsniais ir neišvengiamai byloja apie tai, kad tik dalelė Žemę pasiekiančios saulės energijos gali būti panaudota, siekiant generuoti naudingą energiją! Taip pat, būtų klaidinga manyti, kad energijos šaltiniai, tokie kaip vėjas ir bangos, visiškai atsinaujina. Jei sukurtume tiek vėjo jėgainių, kad nebereikėtų naudoti iškastinio kuro, galėtume nejuokais išeikvoti atmosferos energiją. (plačiau apie šią hipotezę - portale technologijos.lt)
- 7. Prekių įpakavimas, vienkartiniai indai, polietileniniai maišai labai palengvina vartotojo dalią, bet kiek turime dėl to mechaninių šiukšlių, kuriose baigiame paskęsti.
Jei išvardinsime kita tiek pavyzdžių, vis vien tai būtų tik kukli sąrašo pradžia. Būna taip, kad vartojant nematyti žalos. Tai iliuzija, nežinojimas ar neišmanymas. Žala gali būti užslėpta, plika akimi nematoma, išlįsianti į dienos šviesą gerokai vėliau. Gal būt ją galės pajusti tik ateinančios kartos! Skeptikų požiūrio esmė – tikiu tik tuo, ką galima įrodyti. Tai būtų dalinai pateisinama mokslinėje laboratorijoje, bet ne eksperimentuose su savimi.