„Death Clock“ sukėlė sensaciją. DI numato mirties datą. Išdrįsite paklausti?

Ši priemonė populiarėja kaip sveiko gyvenimo būdo motyvavimo priemonė.

„Death Clock“ sukėlė sensaciją. DI numato mirties datą. Išdrįsite paklausti?

Dirbtinis intelektas žengia į kitą mūsų gyvenimo sritį – šį kartą jis bando numatyti, kada mirsime. „Death Clock“ (liet. „Mirties laikrodžio“) programėlė naudoja DI algoritmus ir duomenis iš daugiau nei 1200 tyrimų apie gyvenimo trukmę, kad įvertintų naudotojo mirties datą. Nors tai skamba kaip scenarijus iš mokslinės fantastikos filmo, ši priemonė populiarėja kaip sveiko gyvenimo būdo motyvavimo priemonė.

Programėlė vartotojams užduoda 29 klausimus apie jų gyvenimo būdą – nuo ​​to, kiek laiko jie praleidžia sėdėdami, iki to, kiek miega, ir kaip reguliariai tikrinasi sveikatą. Remdamasis tuo, dirbtinis intelektas sugeneruoja numatomą mirties datą ir pagrindinius rizikos veiksnius. Programėlę išbandęs „Washington Post“ žurnalistas Stevenas Petrow sužinojo, kad greičiausiai mirs 2042 m., būdamas 84 metų, ir kad pagrindinė grėsmė jo sveikatai yra miego sutrikimai.

Programėlės kūrėjas Brentas Fransonas atvirai kalba apie jos tikrąją paskirtį. Jos tikslas ne numatyti ateitį, o informuoti vartotojus apie jų įpročių įtaką gyvenimo trukmei. Programėlė taip pat parodo, kaip konkretūs pokyčiai – daugiau vaisių ir daržovių, geresnis miegas, reguliari mankšta – gali pailginti gyvenimą.

Galima nauda

• Motyvacija keistis. Susidūrimas su konkrečia data gali būti galingas motyvatorius. Gavęs rezultatus, Petrow nusprendė pagerinti savo miego higieną, pašalindamas pagrindinį programėlės nurodytą rizikos veiksnį.
• Sveikatos patarimų suasmeninimas. Skirtingai nuo bendrų rekomendacijų, programėlė rodo individualius prioritetus – kas konkrečiam žmogui svarbiausia keistis.
• Sveikatos sąmoningumas. Įrankis gali paskatinti vartotojus reguliariai tikrintis ir geriau rūpintis savo sveikata.

Rimta rizika ir apribojimai

• Poveikis psichinei sveikatai. Ekspertai įspėja apie galimą žalingą poveikį žmonėms, linkusiems į nerimą ar depresiją. Konkreti mirties data gali sukelti nereikalingą stresą.
• Klaidinančios prognozės. Programėlė neatsižvelgia į pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos gyvenimo trukmei, tokius kaip genetika, socialinė ir ekonominė padėtis bei aplinkos veiksniai. Niujorko universiteto bioetikas Arthuras Caplanas pabrėžia, kad „didžiąją gyvenimo trukmę lemia tėvų pajamos, išsilavinimas ir gyvenamoji vieta“.
• Privatumo problemos. „Mirties laikrodžio“ privatumo politikoje nurodoma, kad naudotojų duomenimis gali būti dalijamasi su verslo partneriais, reklamuotojais ir duomenų tarpininkais. Perėmimo atveju visi asmens duomenys gali būti perduoti naujajai organizacijai.

Finansų planuotojas Ryanas Zabrowskis atkreipia dėmesį į dvejopą tokių įrankių prigimtį. Viena vertus, jie gali padėti geriau planuoti išėjimą į pensiją, tačiau, kita vertus, neteisingos prognozės gali lemti blogus finansinius sprendimus. Programėlė siūlo mokamą ilgaamžiškumo planą už 39 JAV dolerius per metus, o tai kelia klausimų dėl su mirtingumu susijusių baimių komercializavimo.

Palyginimas su oficialiomis priemonėmis yra įdomus. Socialinio draudimo administravimo sistema, naudodama tik du klausimus (amžiaus ir lyties), žurnalistui Petrow pateikė panašų rezultatą – 17 gyvenimo metų. Tai rodo, kad sudėtingi dirbtinio intelekto algoritmai ne visada siūlo žymiai geresnes prognozes nei paprasti demografiniai skaičiuotuvai.

„Mirties laikrodis“ atspindi augančią dirbtinio intelekto naudojimo sveikatos priežiūros srityje tendenciją, tačiau tam reikia atsargaus požiūrio. Nors tai gali motyvuoti sveikesnį gyvenimo būdą, vartotojai turėtų vertinti rezultatus atsargiai ir žinoti algoritmų apribojimus. Svarbiausia rasti pusiausvyrą tarp technologijos naudojimo kaip motyvavimo įrankio ir žalingo poveikio psichinei sveikatai vengimo. Kaip pabrėžia pats kūrėjas, programėlė turėtų sutelkti dėmesį į tai, ką galime pakeisti, o ne į tai, ko negalime.