Darvino grimasos: Kembridžo tyrėjai atkartoja bazinių emocijų eksperimentą (1)

Vienas iš paskutiniųjų įžymiojo Čarlzo Darvino (Charles Darwin) eksperimentų labiau primena ne rimtą mokslinį tyrimą, o evoliucijos teorijos tėvo pokštą, kuriuo jis smagindavosi su savo svečiais. Tačiau iš tiesų viskas vyko kur kas rimčiau. Evoliucinės paradigmos pradininkas turėjo kolekciją fotografijų, kuriose užfiksuota, kaip, kokiomis grimasomis vieno prancūzo veidas reaguoja į elektros srovę gydymo elektrošoku seansuose. Kembridžo universitetas nusprendė Č. Darvino eksperimentą atkartoti, tik žymiai platesniu mastu.

O viskas vykdavo taip. Kartais 1868-aisiais Č. Darvino namuose surengtų vakarienių metu, po desertų „stadijos“ šeimininkas paprašydavo savo svečius žvilgtelėti į fotografijas ir savais žodžiais nupasakoti, kokią veido išraišką mato kiekviename iš jų.

Taip Č. Darvinas surinko 24 svečių atsakymus – svečiai po tokio prašymo įsižeisti, pulti pro duris ar šeimininkui į atlapus toli gražu neskubėdavo. Gautus atsakymus biologas panaudojo kiekvienos nufotografuotos grimasos aprašymui.

Č. Darvinas žavėjosi tomis nuotraukomis, kurių autorius – prancūzų neurologas Benžaminas Amanas Diušenas (Benjamin Amand Duchenne) iš Bulonės, veido grimasas vadinęs „sielos gimnastika“… Evoliucijos teoretikas vėliau prašydavo savo svečių kiekvienai nuotraukai parinkti vieną labiausiai tinkantį, geriausiai nuotrauką apibūdinantį žodį. Sukategorizavęs tokius atsakymus, mokslininkas gavo pagrindines emocijų kategorijas. Britų biologo tikslas buvo apibrėžti, ar egzistuoja „universalios bazinės emocijos“ ir ar jos egzemplioriai (tam tikros emocijos) istorijos bėgyje kaip nors keitėsi.

Pasitelkę interneto tinklo teikiamus privalumus, Č. Darvino eksperimentą atkartoti nusprendė Kembridžo universiteto tyrėjai. Č. Darvino nuotraukas matė ir į jo klausimus atsakė ne 24 žmonės, o 18 000. Tyrimo duomenys kol kas tebedorojami.

„Č. Darvinas buvo nepaprastai smalsus – šiuo eksperimentu mes taipogi siekiame sužadinti smalsumą, – aiškino eksperimentą kartoję tyrėjai. – Ar egzistuoja bazinės (pagrindinės) emocijos? Kokios jos? Kiek jų yra? Kodėl jas išreiškiame būtent taip, o ne kitaip? Kaip tas emocijas atpažįstame ir ar galime būti tikri, jog tas pačias išraiškas visi suprantame vienodai?“

„Ar emocijų išraiškos yra įgimtos? O gal jos kultūriškai sąlygotos ir išmoktos? Ar gali statiška fotografija visiškai tiksliai atspindėti emociją? Kaip emocijas suvaidina aktoriai? Visa tai – klausimai, kuriuos vykdydamas eksperimentą sau kėlė Č. Darvinas“, – praneša tyrimą atliekančių mokslininkų grupė.

Viena iš Č. Darvinui iškilusių dilemų – leisti respondentams patiems savais žodžiais apibūdinti grimasas ar pateikti jiems atsakymų variantus? Biologas pasirinko atviro tipo klausimų metodą, kai atsakymą respondentas formuluoja savarankiškai.

Taip pat nusprendė pasielgti ir jo eksperimentą atkartojanto Kembridžo universiteto tyrėjų grupė. Tiesa, Č. Darvinui apdoroti reikėjo tik 24, o ne 18 000 respondentų atsakymus. Tad Kembridžo tyrėjai pasirinko kombinuotą apklausos būdą – respondentams siūlomi „Computer Lab“ generuoti visi įmanomi emocinių išraiškų apibūdinimai. Č. Darvinas savo emocijų eksperimentui naudojo ne visas, o tik keletą fotografijų iš prancūzų fiziologo Benžamino Amano Diušeno (Benjamin Amand Duchenne) kolekcijos, kurią sudarė 73 nuotraukos. B. Diušenas siekė veido raumenyne atrasti konkrečius raumenis, kurie sukuria vieną ar kitą veido išraišką. Savo paieškose prancūzas naudojo savo išrastą galvaninių elementų maitinamą elektrinį prietaisą.