Darius Kuolys

©Gražinos Barzdžiukaitės nuotr.

Istorikas Simonas Daukantas XIX amžiuje pasakojo lietuviams apie senąsias Lietuvos girias ir jose gyvenusius laisvus žmones, kurie sukūrę laisvą savo valstybę ir buvę joje visi lygūs. Toks praeities vaizdinys tarp lietuviškai kalbėjusių Rusijos caro valdinių turėjęs žadinti nepriklausomos ir garbingos ateities viltį.

Filosofas Stasys Šalkauskis lietuvius, po Pirmojo pasaulinio karo atkūrusius savo Respubliką, visų pirma ragino įveikti vergiškumą, tapti savarankiškais, bendrą tautos ir valstybės gyvenimą kuriančiais žmonėmis. Pasak jo, dvasios vergai nesugebėsią išsaugoti laisvos Lietuvos valstybės ir tik laiko klausimas, kada ji būsianti prarasta.

Literatūros tyrėjas Albertas Zalatorius Sąjūdžio metais kėlė siektiną politinių permainų tikslą – „laisvas žmogus laisvoje tautoje“. Kiek vėliau, žvelgdamas į atstatytą valstybę, politologas Aleksandras Štromas pastebėjo: „laisva Lietuva yra, nėra laisvo lietuvio“. 

Dvidešimt trečiaisiais atkurtos nepriklausomybės metais turime išpažinti tą pačią tikrovę: Lietuvos Respublika netapo savarankiška laisvų žmonių bendrija. Savarankiškumo stoka, laisvės baimė buvo ir lieka esminė Lietuvos problema. Vargiai gali gyvuoti Respublika be pamatinių savo atramų – laisvės, meilės, žmonių draugystės, visų lygybės prieš įstatymą, asmens įsipareigojimo visuomenei ir bendrajam gėriui. 

Tikrai Respublikai nepakanka šiandien vyraujančios liberaliosios, negatyviosios laisvės sampratos: laisvas esu tada, kai niekas nesikiša į mano privatų gyvenimą. Greta šio svarbaus ir reikalingo suvokimo Respublikai būtinas respublikoniškas laisvės išpažinimas: laisvas esu, jei dalyvauju tvarkant bendrus reikalus, kuriant bendrą tvarką, jei man privalomi sprendimai priimami man žinant, viešai juos svarstant. Tokia laisvė, tikra piliečio laisvė, pasak Jeano Jacques'o Rousseau, yra daug kartų sunkesnė našta už despotiją. Laisvės naštai nešti reikia gero bendrų reikalų išmanymo ir tvirto moralinio stuburo – tiek asmens, tiek visuomenės. 

„Demokratija – tai savivalda“, – aiškino Lietuvos valstiečiams Povilas Višinskis. Iš tiesų, laisvas gyvenimas pagrįstas gebėjimu patiems valdytis, patiems savo krašte atsakingai šeimininkauti – gebėjimu pasitikėti kitais, tartis ir susitarti. Tuo metu Lietuvos valstybėje bendrus susitarimus, net moralinę visuomenės ir valdžios sutartį pakeitė jėgos sprendimai, dažnai nuasmeninti, anoniminiai. Baimė įveikė laisvę. Iš baimės valdžia pradeda smurtauti prieš visuomenę. Iš baimės didelė dalis visuomenės nenori turėti nieko bendra su politika, su savo Respublikos reikalais. 

Dvidešimt trečiaisiais atkurtos nepriklausomybės metais išryškėjo gili politinė Lietuvos krizė: Seimas – visuomenės teises ir laisves, konstitucinę krašto santvarką privalanti ginti tautos atstovybė – išsižadėjo savarankiškumo, pakluso jėgos grupuočių savivalei ir šiai savivalei atidavė visuomenę. Jis viešai atsisakė siekti tiesos ir teisingumo, rūpintis moraliniais valstybės pamatais. 2012-aisiais vykęs valdžios ir kriminalinio pasaulio susidorojimas su sąžiningais teisėsaugos pareigūnais, „privačios antstolės vadovautas“ Kauno priemiesčio šturmas išliks Lietuvos istorijoje kaip valdžios pradėto karo prieš visuomenę ženklai. 

Ar šie metai taps ir demokratinių permainų metais? Ar juos žymės sutelktos piliečių pastangos pasipriešinti grupuočių savivalei, susigrąžinti laisvą Lietuvos Respubliką? Nežinia. Akivaizdu viena: valstybę susigrąžinti, ją kurti ir išsaugoti yra pajėgūs tik laisvi, laisvę branginantys žmonės. Ar daug tokių esama? Ar daug šiandien norinčių prisiimti laisvės naštą? Ją nešti galinčių? Net klausti baugu.

Turinys