©Thomas Wolf, www.foto-tw.de, CC BY-SA 3.0
Ukrainos reakcija: „Tai spjūvis į veidą“.
Kol Vakarų technologijų milžinai bando algoritmais užkardyti Rusijos propagandą, o karinis pramoninis kompleksas lenktyniauja dėl dronų pranašumo, Berlyno politiniuose kuluaruose bręsta planas, kurį daugelis vadina „diplomatiniu sprogmeniu“. Vokietijos vyriausybė svarsto kontroversišką idėją: į derybas dėl taikos Ukrainoje įtraukti dabartinį prezidentą Franką-Walterį Steinmeierį ir... buvusį kanclerį, pagarsėjusį Vladimiro Putino bičiulį, Gerhardą Schröderį.
„Der Spiegel“ šaltiniai: ryšiai su Kremliumi svarbiau už reputaciją?
Vokiečių leidinio „Der Spiegel“ duomenimis, Berlyne vis garsiau diskutuojama apie derybų tandemo formavimą. Idėjos logika brutaliai pragmatiška – išnaudoti tiesioginius, dešimtmečius puoselėtus G. Schröderio ryšius su Kremliaus šeimininku.
F. W. Steinmeieris šiame tandeme atliktų oficialios valstybės galios vaidmenį, tačiau būtent G. Schröderis taptų tuo „neformaliuoju kanalu“. Primename, kad būtent šis duetas prieš du dešimtmečius padėjo pamatus Vokietijos priklausomybei nuo rusiškų dujų.
G. Schröderio „energetinė kuprinė“: lobistas ar diplomatas?
Kritikai G. Schröderio įtraukimą vadina absurdišku dėl jo glaudžių finansinių ryšių su Rusijos energetikos sektoriumi, kurie nebuvo nutraukti net po 2022 m. vasario:
- „Nord Stream“ architektas. Jis ne tik palaimino projektą, bet ir iškart po kanclerio kadencijos pabaigos tapo „Nord Stream AG“ akcininkų komiteto pirmininku.
- „Rosneft“ ir „Gazprom“. Metų metus užimtos aukštos pareigos Rusijos valstybiniuose energetikos milžinuose pavertė jį ne tiek politiniu veikėju, kiek aukščiausio lygio Kremliaus interesų lobistu Europoje.
- Asmeninė draugystė. G. Schröderis yra vienas nedaugelio Vakarų politikų, viešai vadinusių V. Putiną „nepriekaištingu demokratu“ ir šventusių gimtadienius kartu su juo Sankt Peterburge jau po Krymo aneksijos.
Ukrainos reakcija: „Tai spjūvis į veidą“
Kyjive žinia apie galimą G. Schröderio reabilitaciją sutikta su tulžingu skepticizmu. Ukrainos pareigūnai ne kartą pabrėžė, kad buvęs kancleris yra „V. Putino lėlė“.
Ukrainos pusės argumentai aiškūs: derybininkas, kurio sąskaitas pildė Rusijos valstybinės įmonės, negali būti nešališkas. Kyjivo nuomone, toks Vokietijos žingsnis būtų ne taikos siekis, o bandymas legalizuoti agresoriaus sąlygas per „draugiškus kanalus“, kartu tikintis grįžti prie pigių energetinių resursų tiekimo schemų.
Kodėl tai pavojinga?
Šis planas kelia milžinišką riziką:
- vertybinis bankrotas. Tai reikštų pripažinimą, kad asmeniniai ryšiai su diktatoriumi yra svarbesni už tarptautinę teisę.
- skilimas Vakaruose. Baltijos šalys ir Lenkija tai mato kaip potencialią išdavystę.
- hibridinis karas. Rusijos propaganda šį faktą išnaudos kaip įrodymą, kad Vakarai „pavargo“ ir maldauja taikos per savo senus agentus.
Technologinis pragmatizmas prieš moralę
Šiuolaikinio karo kontekste, kur sprendimai priimami remiantis palydovinėmis nuotraukomis ir DI analize, Berlynas bando grįžti prie „senosios mokyklos“ užkulisinės diplomatijos. Ar gali du politikos veteranai, kadaise įvėlę Vokietiją į energetinę kilpą, dabar iš jos išsipainioti?
Jei šis tandemas taps realybe, tai bus didžiausias diplomatinis eksperimentas XXI amžiuje. Tačiau kaina gali būti per didelė – galutinis pasitikėjimo Berlynu žlugimas, kurio nepataisys jokios technologinės inovacijos.
