„Atsinaujinančiosios energetikos 2025 m. pasaulinės padėties ataskaita – pasaulinė apžvalga“ (angl. Renewables 2025 Global status report – global overview) atskleidžia paradoksalią situaciją: energetikos transformacija vienu metu ir spartėja, ir atsilieka. 2024 m. pasaulis įdiegė daugiau kaip 700 GW naujų atsinaujinančiosios energijos galių – didžiausią metinį prieaugį istorijoje, tačiau pasaulinė temperatūra visus metus išliko daugiau kaip 1,5 °C virš ikipramoninio lygio, o su energija susijusios CO₂ emisijos vis tiek paaugo 0,8 %. Tyrimo rezultatai rodo, kad technologijos yra brandžios, ekonomika palanki, tačiau diegimą riboja politika, infrastruktūra, finansai ir gilūs struktūriniai disbalansai.

Rekordiniai metai, kurie vis dar per silpni

2024 m. pasaulinis atsinaujinančiosios elektros galios portfelis išaugo apie 18 %, pridėta rekordiniai 741 GW. Saulės fotovoltinė energetika dominavo ir sudarė maždaug 602 GW naujosios galios – apie keturis penktadalius viso atsinaujinančiosios energetikos prieaugio. Vėjo energetika taip pat augo, nors susidūrė su investiciniais iššūkiais.

Pagrindinis šio spartaus augimo variklis – Kinija, kuriai teko apie 60 % viso naujo atsinaujinančiosios energijos diegimo, kai tuo tarpu G7 šalys kartu sudėjus siekė tik apie 14 %. Tačiau net ir pasiekus šiuos rekordinius rezultatus, pasaulis vis dar nėra pasirengęs pasiekti 28-osios JT klimato kaitos konferencijos (toliau – COP28) tikslą iki 2030 m. trigubai padidinti atsinaujinančios energijos pajėgumus: ataskaitoje prognozuojamas apie 800 GW deficitas iki dešimtmečio pabaigos.

Tai iliustruoja pagrindinę įtampą: atsinaujinančioji energetika auga greitai, bet nepakankamai greitai, kad patenkintų augančią energijos paklausą, išstumtų iškastinį kurą ir išlaikytų klimato tikslų trajektoriją.

Elektros energija tampa ekologiškesnė, tačiau likusi energetikos sistema smarkiai atsilieka

Elektros sektorius – ryškiausia sritis. 2024 m. atsinaujinantys energijos ištekliai pagamino apie 31,9 % pasaulio elektros, gerokai daugiau nei prieš dešimtmetį. Iškastinis kuras vis dar sudarė apie 59 % elektros gamybos, o likusi dalis teko branduolinei energetikai. Didžiausias atsinaujinantis šaltinis išlieka hidroenergetika, tačiau sparčiausiai augo saulė ir vėjas: 2015–2024 m. laikotarpiu saulės elektros gamyba išaugo šešiolika kartų, o vėjo – beveik keturis kartus.

Tačiau ataskaita aiškiai pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka. Žvelgiant į galutinį energijos suvartojimą (angl. total final energy consumption, toliau – TFEC), modernūs atsinaujinantys ištekliai (be tradicinės biomasės) 2022 m. sudarė tik 13,4 %. Elektra sudarė 23 % TFEC ir turėjo didžiausią atsinaujinančiųjų dalį (apie 30 %), tačiau šildymas ir vėsinimas (46 % TFEC) bei transportas (31 %) tebėra beveik visiškai priklausomi nuo iškastinio kuro. Atsinaujinančioji energija sudarė tik 10,6 % pasaulinio šildymo ir 3,6 % transporto degalų poreikio.

Kitaip tariant, transformacija kol kas yra „elektros sektoriaus transformacija“, o ne „visos energetikos sistemos transformacija“: pažanga elektros sektoriuje neatitinka pastatų, pramonės ir transporto dekarbonizacijos.

Pinigų srautai auga, bet ne ten ir ne tokia forma, kokios reikia

Remiantis turimais duomenimis, 2024 m. buvo itin sėkmingi švarių technologijų investicijų metai. Pasaulinės investicijos į atsinaujinančiąją energiją ir ją palaikančias technologijas pasiekė apie 2,1 trilijono JAV dolerių, t. y. 13 % daugiau nei 2023 m. Iš jų 728 milijardai JAV dolerių buvo tiesiogiai investuoti į atsinaujinančią energiją ir kurą.

Tačiau išryškėja keletas struktūrinių problemų:

• Investicijų mastas gerokai per mažas klimato tikslams. Ataskaitoje teigiama, kad dabartinės investicijos į atsinaujinančiąją energiją sudaro tik apie 48 % kasmet reikalingo lygio iki 2030 m., jei norima laikytis grynojo nulio scenarijaus. Norint įgyvendinti COP28 tikslą trigubinti galias, pasauliui kasmet papildomai reikėtų apie 772 mlrd. JAV dolerių 2025–2030 m. laikotarpiu, taip padidinant metines investicijas į atsinaujinančiosios elektros projektus iki maždaug 1,5 trilijono JAV dolerių.
• Saulė energija dominuoja, vėjo stringa. Investicijos į saulės fotoelektros energiją 2024 m. išaugo 22 % ir siekė 521 mlrd. JAV dolerių, o tai sudaro apie 72 % visų investicijų į atsinaujinančiąją energiją. Itin sparčiai plėtėsi mažos ir decentralizuotos saulės sistemos, ypač tokiose besivystančiose rinkose kaip Pakistanas, kur vien per metus įrengta 12,5 GW nesubsidijuotų ant stogų montuojamų saulės elektrinių. Tuo tarpu investicijos į vėjo energetiką sumažėjo apie 15 %, nes brango projektai, trūko tiekimo grandinės pajėgumų, o paramos schemos nebuvo pritaikytos prie naujų sąlygų – ypač nukentėjo jūriniai parkai.
• Kapitalo kainos spąstai besivystančiose ekonomikose. Viena iš didžiausių struktūrinių kliūčių yra finansavimas. Svertinė kapitalo kaina didelio masto saulės ir vėjo projektams besiformuojančiose ir besivystančiose rinkose dažnai yra daugiau nei dvigubai didesnė nei išsivysčiusiose šalyse. Ataskaitoje skaičiuojama, kad vieno procentinio punkto kapitalo kainos sumažinimas kasmet sumažintų grynojo nulio scenarijaus įgyvendinimo sąnaudas apie 150 mlrd. JAV dolerių, taigi šiandien diegimo greitį neretai lemia ne technologijos, o finansinės sąlygos.
• Investicijos į palaikančias technologijas didėja, tačiau jų pasiskirstymas išlieka netolygus. Investicijos į energijos vartojimo efektyvumą ir palaikančias technologijas (pavyzdžiui, elektromobilius, šilumos siurblius, vandenilį, švarią pramonę ir kt.) 2024 m. siekė apie 871 mlrd. JAV dolerių, t. y. 12 % daugiau nei 2023 m. Iš jų vien elektrinis transportas pritraukė apie 747 mlrd. JAV dolerių, viršydamas atsinaujinančiąją energiją. Daugiausia dėmesio sulaukė keliai: vien į elektrifikuotą transportą investuota apie 747 mlrd. JAV dolerių, t. y. daugiau nei į atsinaujinančiąją energetiką. Tuo tarpu kitose srityse fiksuotas investicijų nuosmukis: investicijos į šilumos siurblius sumažėjo 5 %, į vandenilį – 42 %, o į švarią pramonę – perpus.

Bendra išvada yra tokia – kapitalas yra didelis, bet netolygus: jis sutelktas į kelias technologijas (saulės PV, elektromobilius) ir kelias rinkas (daugiausia Kiniją), o ten, kur labiausiai jo reikia, kapitalas pernelyg brangus arba pernelyg rizikingas.

Sistemos ir infrastruktūra: tinklai bei kaupimas vejasi diegimo tempą

Ataskaitoje pabrėžiama, kad atsinaujinančios energijos pajėgumų didinimas nebėra pagrindinė kliūtis, vietoj to, tai yra jų integracija į sistemą. Pasaulinės investicijos į elektros tinklus 2024 m. siekė apie 390 mlrd. JAV dolerių, t. y. 15 % daugiau nei 2023 m., o į energetikos kaupimo sprendimus – apie 54 mlrd. JAV dolerių, t. y. 36 % daugiau. Vien tik baterijų energijos saugyklų diegimas visame pasaulyje išaugo daugiau nei 50 %, ypač Azijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Nepaisant to, investicijos į tinklus vis dar atsilieka nuo poreikio, būdingo atsinaujinančiąja energija paremtoms sistemoms. Ilgos prisijungimo eilės, nepakankama perdavimo infrastruktūra tarp didelių resursų regionų ir vartotojų, ribotas lankstumas – visa tai jau dabar riboja galimybę naujiems projektams pradėti veiklą.

Tuo pat metu švarus vandenilis išlieka didelio potencialo technologija, tačiau tebėra ankstyvoje plėtros stadijoje. 2024 m. galutinių investicinių sprendimų dėl vandenilio projektų apimtis gerokai padidėjo – buvo patvirtinti 434 projektai, kurių bendra vertė siekė apie 75 mlrd. JAV dolerių, o investicijų į švarų vandenilį (gaminamą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių arba mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiriančiomis technologijomis) dalis sudarė apie 75 %. Vis dėlto dėl didelių sąnaudų ir neapibrėžtos paklausos vandenilis kol kas nėra pagrindinė atsinaujinančiosios elektros energijos panaudojimo kryptis.

Iš to galima padaryti išvadą, kad sistemos lygmens planavimas – tinklai, saugojimas, lankstumas ir sektorių sujungimas – šiuo metu lemia, kiek papildomos atsinaujinančios energijos gali būti absorbuota.

Pagrindinė išvada – sisteminiai sprendimai (tinklai, kaupimas, lankstumas, sektorių integracija) šiandien lemia, kiek papildomos atsinaujinančiosios galios sistema iš tikrųjų galima integruoti.

Paklausos pusės transformacija: pažanga elektromobilių srityje, kitos sritys juda lėtai

Paklausos pusėje situacija yra nevienareikšmė.

Elektromobiliai (EV) vėl pasiekė rekordą – 2024 m. parduota 17 mln. automobilių, tačiau augimas sulėtėjo iki 25 %, palyginti su 34 % 2023 m. ir 55 % 2022 m. Investicijos į kelių transportą pasiekė apie 757 mlrd. JAV dolerių, viršydamos investicijas į atsinaujinančiąją energiją, bet politinis neapibrėžtumas ir subsidijų mažinimas, ypač Europoje, slopina tempą.

Šilumos siurbliai, kurie yra kritinė pastatų dekarbonizacijos technologija, patyrė investicijų kritimą: nuo 81,4 mlrd. JAV dolerių 2023 m. iki 77,1 mlrd. JAV dolerių 2024 m. Tam įtakos turėjo mažesnės dujų kainos, ekonominiai iššūkiai ir pakitusios politikos nuostatos Europoje.

Pramonės dekarbonizacijos strategijos (pvz., ES Net Zero Industry Act, JAV Inflation Reduction Act) pradeda formuoti investicijų kryptis, tačiau investicijos į švarią pramonę, ypač į plieno ir amoniako gamybą, 2024 m. beveik perpus sumažėjo, dalis vandenilio pagrindu numatytų projektų buvo atidėti.

Energijos prieinamumas išlieka gili socialinės nelygybės riba. Žmonių, neturinčių prieigos prie elektros, skaičius per metus sumažėjo tik nežymiai – nuo daugiau nei 745 mln. 2023 m. iki maždaug 737 mln. 2024 m., iš kurių apie 80 % gyvena Subsacharinės Afrikos regione. Norint pasiekti JT darnaus vystymosi tikslą 7 (atsinaujinanti ir prieinama energija: visuotinė prieiga iki 2030 m.), pažangos tempas turėtų būti maždaug dešimt kartų spartesnis.

Apibendrinant, paklausos transformacija apskritai judama tinkama kryptimi, tačiau tempas per lėtas, ypač pastatų ir pramonės sektoriuose.

Politinė ir reguliacinė aplinka: ambicijos, atsitraukimas ir prieštaringi signalai

2024–2025 m. pradžios politiniai sprendimai buvo prieštaringi.

Iš teigiamos pusės galima išskirti:

• 2024 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP29), vykusioje Baku, išsivysčiusios šalys susitarė trigubinti klimato finansavimą besivystančioms šalims iki 300 mlrd. JAV dolerių per metus, o bendros viešosios ir privačios srautų apimtys iki 2035 m. turėtų pasiekti 1,3 trilijono JAV dolerių kasmet.
• Buvo priimti nauji pasauliniai įsipareigojimai dėl energijos kaupimo ir tinkle, žaliųjų energijos koridorių ir glaudesnio bendradarbiavimo vandenilio srityje, pabrėžiant, kad infrastruktūra ir sistemų integracija yra lemiami veiksniai.
• 2024 m. 89 šalys buvo nustačiusios atsinaujinančiosios energetikos tikslus visos ekonomikos mastu, o 133 šalys buvo numačiusios grynojo nulio emisijų (neto nulio) tikslus; 64 šalys buvo įtvirtinusios abu šių kategorijų tikslus.

Tačiau ataskaitoje taip pat fiksuojamas akivaizdus atsitraukimas:

• Naujai išrinkta JAV administracija signalizavo planus vėl pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo, plėsti iškastinio kuro gavybą ir mažinti paramą atsinaujinančiajai energetikai šalies viduje ir užsienyje, taip didindama neapibrėžtumą vienoje didžiausių pasaulio rinkų.
• ES atidėjo griežtesnių CO₂ standartų transporto priemonėms įvedimą; Naujoji Zelandija panaikino draudimą vykdyti jūrinę naftos ir dujų išteklių žvalgybą bei atsisakė elektromobilių skatinimo priemonių; Jungtinė Karalystė atsisakė planų nuo 2035 m. uždrausti naujų dujinių katilų įrengimą.
• Visame pasaulyje iškastinio kuro subsidijos išlieka milžiniškos, iškraipo rinkas ir mažina atsinaujinančiosios energijos konkurencingumą, nors tarptautiniu lygmeniu jau seniai kalbama apie „neefektyvių“ subsidijų atsisakymą.

Privatus sektorius taip pat siunčia prieštaringus signalus. Dalis energetikos įmonių ir korporacijų didino atsinaujinančiosios energijos įsipareigojimus, o korporatyvinės elektros pirkimo sutartys (PPA) 2024 m. siekė apie 69 GW, didžiausią paklausą generavo duomenų centrai (Amazon, Google, Microsoft, Meta). Tuo tarpu didžiosios naftos bendrovės sumažino atsinaujinančiosios energetikos strategijas ir vėl pirmenybę teikė iškastiniam kurui, o keletas didelių bankų pasitraukė iš Net Zero Banking Alliance, kas kelia abejonių dėl savanoriškų klimato įsipareigojimų tvarumo.

Išvada akivaizdi – politinė ir reguliacinė aplinka bei su ja susijusi rizika šiandien yra ne mažiau svarbios nei technologijų ir sąnaudų tendencijos, formuojančios atsinaujinančiosios energetikos trajektoriją.

Pagrindiniai iššūkiai: greitis, pasiskirstymas ir struktūra

Ataskaitoje pagrindinės kliūtys suskirstytos į kelias esmines kategorijas:

1. Silpnėjanti klimato ambicija ir politinis nepastovumas. Reformų atšaukimai ir vilkinimas pagrindinėse ekonomikose mažina investuotojų pasitikėjimą ir apsunkina ilgalaikį planavimą.
2. Nuolatinės iškastinio kuro subsidijos. Jos iškreipia kainas, stabdo transformaciją ir nukreipia viešąsias lėšas nuo atsinaujinančiųjų išteklių ir efektyvumo.
3. Sudėtingos finansinės sąlygos. Aukštos palūkanų normos, valiutos rizika ir skolų našta, ypač besivystančiose šalyse, didina kapitalo kainą ir riboja investicijų mastą.
4. Struktūrinės kliūtys projektų plėtrai. Leidimų išdavimo vėlavimai, dezinformacija, vietos bendruomenių pasipriešinimas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, nepakankama tinklų infrastruktūra.
5. Didėjantis energijos poreikis. Didėjantys vėsinimo, skaitmeninės infrastruktūros ir augančio elektromobilių parko energijos poreikiai didina bendrą energijos paklausą, todėl atsinaujinančiajai energijai tampa sudėtingiau mažinti iškastinio kuro dalį energijos balanse.
6. Technologinis ir geografinis koncentravimas. Transformacija pernelyg remiasi saulės ir vėjo technologijomis ir yra geografiškai susitelkusi, paliekant daug regionų nuošalyje.

Tai nėra vien tik „techniniai“ klausimai – tai instituciniai, finansiniai ir politiniai iššūkiai, kuriems reikalingos sisteminės reformos, o ne pavieniai formalūs pakeitimai.

Atsiveriančios galimybės: kur gali kilti kita pažangos banga

Nepaisant iššūkių, ataskaitoje taip pat pabrėžiamos svarbios galimybės 2025 m. ir vėlesniam laikotarpiui:

• Energetinis saugumas kaip atsinaujinančiosios energetikos variklis. Vis daugiau vyriausybių atsinaujinančiąją energetiką ir vietinę gamybą mato kaip strateginį atsparumo, kainų stabilumo ir autonomijos instrumentą, o ne tik klimato politikos priemonę.
• Decentralizuota ir už tinklo ribų esanti saulės energetika besivystančiose rinkose. Sparčiai plintančios ant stogų montuojamos ir autonominės saulės sistemos, ypač šalyse, kuriose brangus ar nepatikimas centralizuotas tiekimas, įrodo decentralizuotų sprendimų konkurencingumą.
• Korporatyvinės elektros pirkimo sutartys ir pramonės paklausa. Augantis ilgalaikių sutarčių skaičius, ypač su duomenų centrais ir dideliais energijos vartotojais, rodo, kad atsinaujinančioji energija laikoma patikimu ir ekonomišku energijos šaltiniu.
• Sektorių integracija ir elektrifikacija. Nuosekli būsto, transporto ir pramonės elektrifikacija atveria naujas rinkas atsinaujinančiajai energijai ir gali padidinti efektyvumą.
• Skaitmenizacija ir dirbtinis intelektas. Pažangūs duomenų analizės įrankiai gerina tinklų planavimą, prognozavimą ir valdymą, todėl galima integruoti didesnę dalį kintančios gamybos neprarandant patikimumo.

Strateginis klausimas yra, ar vyriausybės, reguliavimo institucijos ir investuotojai gali sudaryti sąlygas šioms galimybėms įgyvendinti reformomis, kuriomis sprendžiami struktūriniai iššūkiai, ypač pasaulio Pietų šalyse.

Ką visa tai reiškia: nuo laipsniškos pažangos iki struktūrinės transformacijos

Apibendrinant, „Atsinaujinančiosios energetikos 2025 m. pasaulinės padėties ataskaita – pasaulinė apžvalga“ pateikia aiškią informaciją:

• Technologijos nebėra pagrindinis ribojantis veiksnys. Saulės ir vėjo elektrinės daugelyje rinkų yra pigiausias naujos elektros šaltinis. Gamybos pajėgumai (ypač saulės modulių ir baterijų) plečiasi labai greitai, kai kur net atsiranda perteklius.
• Kliūtys yra struktūrinės. Finansai, tinklai, leidimų išdavimo tvarka, iškastinio kuro subsidijos ir politinis nepastovumas šiandien yra lemiami veiksniai. Jei čia nebus pokyčių, vien didesni klimato tikslai ar nauji pažadai nebus įgyvendinti praktinėje veikloje reikiamu greičiu.
• Transformacija yra nelygi ir neteisinga. Didžiąją diegimo naštą šiandien neša Kinija ir kelios kitos valstybės, tuo tarpu daug besivystančių šalių įstringa dėl brangaus kapitalo, silpnų tinklų ir ribotų institucinių gebėjimų.
• Šildymas, transportas ir pramonė – kitas esminis energetikos transformacijos etapas. Šių sektorių dekarbonizacija – elektrifikavimas, tvarūs degalai, efektyvumas ir paklausos pokyčiai – šiandien yra ne mažiau svarbi nei papildomų atsinaujinančiųjų galių diegimas.

Analitiškai žvelgiant, ataskaita rodo, kad kita transformacijos fazė turi pasitraukti nuo klausimo „kiek gigavatų dar galime įdiegti?“ prie klausimo „kaip pertvarkyti sistemas, rinkas ir institucijas, kad atsinaujinančioji energija taptų standartu visur?“.

Tai reiškia:

• Kryptingai perorientuoti subsidijas iš iškastinio kuro į atsinaujinančiuosius išteklius ir efektyvumą.
• Mažinti investicijų riziką besiformuojančiose ir besivystančiose rinkose – per koncesinį finansavimą, garantijas ir kitus instrumentus, kurie sumažina kapitalo kainą.
• Spartinti tinklų plėtrą ir modernizaciją, įskaitant regionines jungtis ir pažangiųjų tinklų skaitmenizaciją.
• Reformuoti leidimų ir planavimo tvarkas, kartu gerinant bendruomenės įtrauktį bei reaguojant į teisėtas socialines ir aplinkosaugines problemas.
• Kurti kvalifikuotą, įtraukų darbo potencialą sparčiai augančiam atsinaujinančiosios energetikos sektoriui.

Apibendrinant, „Atsinaujinančiosios energetikos 2025 m. pasaulinės padėties ataskaita – pasaulinė apžvalga“ rodo, kad pasaulis jau turi viską, ko reikia technologiniu ir ekonominiu požiūriu, kad būtų galima paspartinti transformaciją. To, ko vis dar trūksta, nuosekliai įgyvendinamos struktūrinės politinės ir institucinės reformos.

Parengė Svetlana Kunskaja

Analizė atlikta remiantis šaltiniu:

1. REN21. (2025). Renewables 2025 global status report: Global overview.