©LCharn, Pixabay Content Licence
Lėktuvai išmontuojami atsarginėms dalims.
5 šalys, turinčios naikintuvus, bet neturinčios pilotų, kurie juos pilotuotų.
Naikintuvai yra suvereniteto simboliai ir atgrasymo priemonė. Jie naudojami ne tik karų metu, bet ir paraduose bei kituose renginiuose.
Kai kurios šalys perka lėktuvus kaip investiciją į ateitį, įtakos svertus ar net kaip atsargines dalis. O pasaulyje, kuriame naikintuvai yra galios simbolis, yra 5 šalys, kurios turi šiuos lėktuvus, bet joms trūksta vieno svarbaus elemento – pilotų, kurie juos pilotuotų. Wion pasakoja apie šias šalis.
Libija
Libija kadaise galėjo didžiuotis galingomis oro pajėgomis, vadovaujamomis Muamaro Kadhafio. Šalies laivyną sudarė MiG-21, MiG-23 ir Mirage F1 naikintuvai. Tačiau pilietinio karo metai sunaikino šalies infrastruktūrą. Oro bazės buvo bombarduojamos, pilotai buvo atleisti, dezertyravo arba žuvo. Taigi didžioji dauguma Libijos lėktuvų tiesiog nenaudojami arba išmontuojami atsarginėms dalims.
Afganistanas
Talibanas gavo prieigą prie nemažo kiekio amerikietiškos įrangos, kai JAV kariuomenė pasitraukė iš Afganistano. Tai apima lėktuvus „A-29 Super Tucano“ ir sraigtasparnius „Mi-17“. Tačiau Talibano teroristų judėjimas neturi apmokyto personalo ar logistinės bazės šiems orlaiviams valdyti. Dabar šie „paukščiai“ labiau tarnauja kaip politiniai simboliai nei kovai paruošti ginklai.
Jemenas
Jemeno „Su-22“ ir „MiG-29“ kadaise buvo labai svarbūs šalies nacionalinei gynybai. Tačiau karo ir bombardavimo metai sugriovė šalies aviacijos infrastruktūrą. Šalyje liko labai mažai skraidančių pilotų. Be to, nėra pajėgumų išlaikyti veiksmingas oro pajėgas.
Somalis
Somalis jau kelis dešimtmečius neturi aktyvių oro pajėgų. Šalis kadaise naudojo sovietinius „MiG“, tačiau nestabilumas, mokymo infrastruktūros trūkumas ir paramos trūkumas reiškia, kad jie nebenaudojami. Šalies dangus lieka neapsaugotas ne dėl orlaivių, o dėl pilotų trūkumo.
Čadas
2014 m. buvo pranešta, kad Čadas iš Ukrainos įsigijo naikintuvų „MiG-29“. Tačiau šalis susidūrė su tam tikrais sunkumais juos eksploatuojant dėl biudžeto apribojimų ir apmokytų pilotų trūkumo. Kai kuriais atvejais Čadas samdė užsienio rangovus arba samdinius pilotus.
Šaltinis pažymi, kad vieno piloto apmokymas trunka vidutiniškai 2–3 metus, o tai kainuoja milijonus dolerių. Pridėkite simuliatorių, priežiūros, personalo, degalų išlaidas ir suprasite, kad daugelis šalių tiesiog negali palaikyti šios sistemos.
„Nusipirkti lėktuvų yra lengva. Skraidyti jais yra sunkiau. Naikintuvai be pilotų yra kaip prabangūs sportiniai automobiliai be vairuotojų – galingi, brangūs ir nenaudingi realioje kovoje. Kai kurioms šalims jie yra labiau simboliniai nei strateginiai. Tačiau dronų ir užsakomųjų karų eroje galbūt tai ir yra esmė“, – teigia straipsnio autoriai.
