Kuomet Morpho peleides drugelis plasnoja, jo sparnai spindi gražia mėlyna spalva. Tačiau nutūpęs ir susklendęs sparnus, jis tampa niekuo neišsiskiriančiu rudos spalvos drugeliu – taip Morpho peleides

Mokslininkai ant drugelių sparnų aptiko mažytes ausytes, leidžiančias šiems atskirti aukštus ir žemus garsus bei, tikėtina, girdėti paukščius.


Mėlynojo Morpho peleides drugelio ausis yra mažytė ir išaugusi ant jo sparnų pagrindo.

Mokslininkai pastebėjo, kad ant mėlyno, Centrinėje Amerikoje paplitusio Morpho peleides sparnų yra mažos ausytės. Iki 1912 metų – kai aptiktos pirmosios drugelių ausytės – mokslininkai buvo įsitikinę, kad visi drugiai yra kurti. Tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais tyrėjams pavyko išsiaiškinti drugelių ausų anatomiją ir fiziologiją.

Pasak Kathleen Lucas vadovaujamų mokslininkų iš Bristolio universiteto, Morpho peleides ausys skiriasi nuo kitų drugių: jų klausymo membranos pagrindas yra pats sparnas, membrana yra ovali, jos centre yra iškilęs mažas kupolas.

Garso bangos, pavyzdžiui, lapų šnarėjimas ar paukščių čiulbėjimas, užgauna membraną, o netoli esantys drugelio jutimo organai šį garsą paverčia nerviniais impulsais.

Tam, kad išsiaiškintų, kaip veikia mėlynojo drugelio ausys, tyrėjai leido įvairių dažnių (nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. Hz) garsus. Pavyzdžiui, žmogus gali išgirsti nuo 20 Hz iki 20 tūkst. Hz (tiesa, ši riba daugiau teorinė - realiai nepatirdamas diskomforto vidutinis žmogus girdi iki 10-12 kHz garso bangas) svyruojančius garsus. Na, o žmogaus balsas dažniausiai svyruoja nuo 100 iki 4-6 kHz.

Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog pakankamai paprasta ausies struktūra, kuri atrodo kaip mažytė ištemptos medžiagos dalis (žr. permatomą plotelį, kur drugelio sparnas susilieja su kūnu), gali sugebėti iš

Tokių „koncertų“ metu mokslininkai naudojo mažą lazerį, kuriuo skenavo membranos paviršių. Išsiaiškinta, kad girdint žemo dažnio garsus daugiausiai dirba išorinė Morpho peleides membranos dalis, o klausant aukštesnių (nuo 5 tūkst. Hz) dažnių – vibruoja visa membrana.