Miškų vaidmuo žvelgiant istoriškai smarkiai keitėsi. Be daugelio gamtinių veiksnių, vis didesnę reikšmę įgaudavo vidiniai ir išoriniai socialinio pobūdžio faktoriai. Kai kurie iš jų tapo labai svarbūs žmogaus ir miško santykiams, o atskirais atvejais turėjo tiek vienai, tiek kitai pusei egzistencinę reikšmę.

Sakykime, dar iki Lietuvos valstybės susiformavimo, o ir jos gimimo laikotarpiu retai apgyvendintame krašte svarbiausia miškų duoklė ar indėlis į valstybės atsiradimą buvo jų lydymas ir vertimas dirbamomis žemėmis. Mat tik žemės ūkio plėtra sudarė prielaidas spartesniam žmonių gausėjimui iki tokios kritinės masės, kuri ir užtikrino gana galingos valstybės susiformavimą.

Visais vėlesniais laikais, beveik iki XX a. vidurio, pirmame plane buvo ekonominis medienos, kaip svarbiausio energetinio šaltinio, pagrindinės statybinės medžiagos ir prieinamiausios žaliavos buities dalykams, amatams bei verslams, vaidmuo. Ji daug šimtmečių buvo pagrindinis eksporto objektas, stimuliavo svarbių Lietuvai upinės laivininkystės ir medžio pramonės atsiradimą.
Suprantama, kad greta pagrindinės funkcijos ar ilgalaikės reikšmės miškai atlikdavo ir daugelį kitų, kartais irgi labai svarbių, funkcijų arba žmogus ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui įnešdavo naujų ir kartais visai netikėtų elementų savo santykiuose su mišku. Tokie dalykai itin atsiskleisdavo karų, maro, ūkinių suiručių, reformų metais.

Atsiradusi valstybinė miškų tarnyba (XV a.) ir buvusi privati didikų miškų tarnyba beveik keturis šimtmečius apsiribojo miškų, kaip valstybinės ar privačios nuosavybės objekto, apsauga. Tik XIX a. Lietuvoje atsirado profesionalios miškininkystės ir miškotvarkos, kaip mokslo ir praktinės veiklos, reiškiniai, pamažu susiformavo „normalaus miško“ teorija ir įsitvirtino kai kurie racionalaus miškų naudojimo principai. O maždaug nuo XX a. vidurio atsirado ir vis stiprėjo gamtosauginių bei ekologinių miško funkcijų supratimas ir miško naudojimo principų kaita, atsižvelgiant į tas funkcijas.

Tad bent bendrais bruožais žvilgtelėkime, kaip Nepriklausomybės metais pasikeitė miškai, ką iš miškų gavo ir ką jiems davė Lietuvos valstybė, platesnioji visuomenė ar atskiri jos sluoksniai, įskaitant profesionalius miškininkus. Kas iš esmės pakito žmogaus ir miško santykiuose?

Daug kuo galime džiaugtis. Tačiau yra dėl ko ir nuliūsti. Pavojaus varpais skambinti dar nėra reikalo, bet tikrai praverstų apsišluoti ir į miškus ir miškų ūkį žiūrėti daugiau piliečio nei valstybės išlaikytinio akimis.

Turinys